Kodėl moterys bijo/vengia būti savimi?

Ne visada manau yra tiesiog neleidimas. Galbūt yra argumentuotas ir svarus įtikinimas, kad visiems dėl to bus tik geriau, paprasčiau? Jei jam svarbu tai, jis ras argumentų, kaip įtikinti. O kai tikina mylimas žmogus, nesvarbu ar dėl turto, žvelkim plačiau, juk norisi tai mylimai antrai pusei tikėti, norėti tikėti. Ar labai visi galvoja tik pragmatiškai, apskaičiuoja visus pliusus ir minusus? Jei taip būtų, tai daug situacijų baigtis būtų kitokia. Ir nereikėtų kurti temų forumuose su klausimais "ką daryti", nes visi žinotų, ką daryti. Tiesiog darytų šaltai ir be skrupulų. Bet gi gyvenant normalioje santuokoje, kurioje pasitikėjimas vienas kitu yra vienas iš kertinių dramblių, ant kurių ir statomas šeimos namas, tas pasitikėjimas yra rizikos faktorius.

O iš to išplaukimo aš sutinku, bet vis tiek tu vartai tas NŠ, kad jos "tik" NŠ. Taip žeminančiai.
Papildyta:


Kaip paprasta, tuo pačiu. O kodėl taip nekaltinti? Ar jie nusipelno, jei kenkė ar elgėsi blogai, likti nepakaltinamais?

Jei vaikystėje vaikas buvo ujamas, žeminamas, skriaudžiamas, jei iš ten į suaugusiųjų pasaulį atsinešė savo "skolas", kurios jam gadina gyvenimą pakol neišnyks tos skolos, ar jis neturi teisės kaltinti dėl to tuos, kas jam visa tai suteikė? Na nenužudė, sustiprino, kaip tame posakyje, bet ar nesulaužė tose vietose? Sulaužė. Taip ir su šioje temoje minimais atvejais. Išduotas, pažemintas žmogus, žeminamas jo orumas, minėtos manipuliacijos, poveikis per kitas vietas.

Kita vertus, tos baimės būti savimi ir nuolankumas, atsineštas iš vaikystės, galbūt ne visai pats blogiausias dalykas gyvenime. Jei gilintis.

Taip, taip, ir kai prilupa n tąjį kartą, nugi kaip netikėsi mylimu žmogumi, kad jis tave myliiiiiiiiiiii

Apibendrinant, nes tingiu ta tema diskutuoti, tik vienetai moterų, yra TIKROS aukos. Visos kitos skina savo nemąstymo ir nieko nedarymo vaisius ir tiek.

Gal tai šeimai iš tiesų taip yra geriau ir paprasčiau. Galbūt ta moteris ir pati nori taip gyventi ir vyro argumentacija tik padeda jai apsispręsti. Na ne visos gi moterys labai nori dirbt, yra pakankamai ir tokių, kurioms patinka ir tinka būti NŠ ir rūpintis namais/šeima ar pačia savimi. Tame nėra nieko bloga. Blogai yra kaltinti kitą asmenį už savo pasirinkimą. Jei jau vyro argumentai (ar meilė) įtikina, kad toks kelias yra geriausias, vadinasi einamuoju gyvenimo etapu moteris pasirinko tokį gyvenimo būdą, kuris jai atrodė priimtinas. Kam tada kaltų ieškot? Jei niekas nevertė...

Tam tikru gyvenimo etapu gyvenimas gali priversti galvoti. Arba ne. Kita taip ir nugyvena gyvenimą be bėdų ir problemų. Kiekvienam savo. Ar bandyti apsisaugoti nuo galimų grėsmių irgi - kiekvienos šeimos ir kiekvieno asmens reikalas. Jei mano nuomone negalvoti apie galimas bėdas (pensiją, galimą sutuoktinio netektį arba darbingumo/gebėjimo išlaikyti šeimą praradimą, ligas ir t.t. ir pan.) yra trumparegiška, tai aš ir bandysiu nuo to bent minimaliai apsisaugoti (savanoriškos pensijų įmokos, draudimas, turtas vaikų (bent jau) vardu, testamentas (vyro ) ir t.t. ir pan.). Gi yra galimybių ir nedarant drąstiškų sprendimų pasirūpinti tiek savimi, tiek ir savo šeima. Na, bet jei jau nusprendi nieko nedaryt, tai paskui reikia tik tikėtis kad nieko bloga nenutiks, o jei nutinka, tenka susitaikyti, kad turi tiek, kiek pasirūpinai. Ir nors vyras ir kiaulė, jei palieka moterį taip, kaip stovi, bet tai ką jam dabar padarysi... Gali pirštu pagrūmot, kad vai koks tu negeras, o iš š... duobės vis tiek teks pačiai lipt.
Papildyta:


Žinoma, visuomet paprasčiau apkaltinti kitus. Nes tada lyg ir gauniesi baltas ir pūkuotas. Ir daryt nieko nereikia, nes nu vis tiek aplinka gi kalta.
Dėl nepakaltinamumo - kiekvienas turi atsakyti už savo elgesį. Savo kaltės(atsakomybės) pripažinimas neatleidžia kitos santykio pusės nuo atsakomybės už jo elgesį.

Kiekvienas mes turime bagažą. Pas vienus jis lengvesnis, pas kitus deja sunkesnis. Galima žinoma visus savo poelgius matuoti tuo bagažu ir viską tuom pateisinti. Tada nebelieka prasmės nieko keisti, nes bagažas tai nepasikeis. Jis visada su mumis ar šalia mūsų. Aplinkui pilna žmonių taip ir gyvenančių - aš geriu, nes tėvai gėrė; aš mušu, nes tėvai mušė; aš nedirbu, nes vyras neleido; aš galvos neplaunu, nes šampūno nieks nenupirko ir t.t. Tai žmonių pasirinkimas. Jei jiems taip geriau, tegu. Man netrukdo.

viskas čia normaliai . Tik man atrodo, kad kai kuriose situacijose moteris na tarsi nesąmoningai priima tokius sprendimus. Juk kiek būna, pabėgo nuo vyro ir paskui galvoj - vaje, kaip aš galėjau taip gyvent? Pačios nesupranta, tai kur jau čia mums suprast, kaip čia kas...
Vyras kalčiausias, nes jis "užvirė košė". Dažniausiai smurtas neina vienas... Šalia dar ir teroras, grasinimai, žeminimai ir t.t.... Kai kurios moterys nuolat susidurdamos su tokiu elgesiu patiki, kad jos be vyro yra niekas, kad niekaip neišgyventų ir t.t. O kai esi niekas tai ir pasipriešint sunku. Mums tai nėra taip suprantama, bet pabandyt įsivazduot galima. Taigi, jis kaltas dėl tokios moters būklės, nes jis ne tik muša, bet ir baugina, žemina, grasina, manipuliuoja...
Čia panašiai kaip pvz. telefoniai sukčiai - randa silpną vietą ir apgauna



Tikrai taip. Juk nei vienas vyras nesako, ei aš noriu, kad tu sėdėtum namie ir lauktum manęs su barščiais, nes esi boba ir tavo vieta namuose. Ne, vyras sako - žinai, man atrodo tu gali sau leist nedirbt, galėsi skirt sau daugiau laiko ir mūsų namų jaukumui, ir sveikatą patausosi ir vaikams geriau, aš labai tave myliu ir nenoriu, kad pervargtum ir t.t. ir pan... Ir lyg ir neverčia vyras, lyg ir pati nusprendė, bet...
Tai va, galim mes čia mojuot rankom kojom, kaip čia mes protingai pasielgtumėm, kažina ar kiekvienai laimingai gyvenant šeimoj nei iš šio nei iš to šautų į galvą pasiskaičiuot ar susikurt kokį tai veksmų planą jeigu išsiskirsi ir t.t.

Žinoma. Dažnai jos nemoka gyventi kitaip. Dažnai jos psichologiškai silpnos ir lengvai pažeidžiamos, joms reikia pagalbos. Blogai, kad pas mus su ta pagalba situacija prasta. Bet iš kitos pusės esmės tai nekeičia. Kad jų gyvenimas pasikeistų pirmiausia reikia, kad jos pačios norėtų keistis. Čia kaip alkoholikas turi norėti negerti, taip ir auka turi norėti nebūti auka. Kitu atveju net ir pašalinus smurtautoją išlieka didžiulė tikimybė, kad ji susiras kitą tokį patį.

Vyras smurtautojas dažnai taip pat yra auka (praeities, tėvų, aplinkos, gyvenimo sąlygų). Jis taip pat turi ką kaltinti už tai, kad yra toks, koks yra. Mano nuomone smurtautojas nesąmoningai renkasi moterį, kuri turi petencialą tapti (arba jau yra) auka (lygiai taip pat ir auka nesąmoningai renkasi savo kankintoją, nes nebūti auka ji nemoka). Čia kaip tame posakyje atitiko kirvis kotą. Žinoma, skauda tai ne jam, bet psichologiškai manau kad abi tokio santykio pusės yra smarkiai sužalotos. Tačiau kadangi ši tema apie moteris, tai ir kalbu apie jas.

Telefoninis sukčius naudojasi silpnumo momentu, afekto būsena, šoku. Su smurtautoju gi gyvenama nuolat. Tai nėra tapačios situacijos.

Dėl tų smurtautojų, tai ir jų gi būna visokių. Nuolatinių ir vienkartinių, ir dar psichologinių.

Na tas tai taip. Bet ten kaip supratau kalba ėjo apie nuolatinį fizinį smurtą. Vienkartiniam smurtui mes visi neatsparūs. Čia dalis žmogaus manau. Klausimas tik to smurto kiekybinė išraiška ir kokias išvadas po to padarom. Su psichologiniu smurtu sunkiau nei su fiziniu. Sunkiau jį atpažinti, pripažinti, dėl to sunkiau ir savyje problemą atrasti.

IMHO

Va tas turbūt ir sunkiausia - atsitokėt, susivokt... Ir vėl, ar galimą kaltint psichologiškai sužalotą žmogų, kad jį ir toliau žaloja? Bet čia giliai kapstyt ir ieškot kaltų turbūt beprasmiška, nes čia yra visuomenės problema, už kurios slypi daug daug kaltų žmonių ir nedėkingų situacijų...
Bet panašu, kad priėjom prie daug maž vieningos išvados. Ginčuose gimsta tiesa

Ai čia apie tuos tel. nebaigiau. Situacijos netapačios, bet norėjau pasakyt, kad kartais emocijos ir jausmai verčia elgtis neįprastai, prieš bet kokią logiką. Juk ir nedurnus apgauna. Jau nekalbu kai atduoda pinigus už sūnų, kurio net neturi. Kažkas veikia, sveiku protu to nepadarysi. Čia baimė gal tokia galinga?

Vat todėl man čia kaltės sąvoka netinka, nes ji lyg ir rodo, kad žmogus kažką blogo padarė. Ne, nekalta auka, bet už savo gyvenimą atsakinga, nes niekas kitas, tik ji pati, gali nuspręsti gyventi kitaip ir kažką dėl to daryti. Iš kitos pusės atsakomybės ir kaltės sąvokos čia labai glaudžiai (deja) būna susijusios. Auka nekalta tol, kol nekenkia kitiems. Deja, bet auka dažnai kartu su savimi į tą gyvenimą atsiveda ir vaikus. Ir tuomet ji tampa kalta už tai, kad per savo silpnumą sugadina vaikystę (o dažnai ir ne tik ją) savo vaikams. Kaip gali motina, matydama mušamus, apleistus, skriaudžiamus savo vaikus, vesdama juos naktį pas kaimynus (kad tėvas neužmuštų), tuo pačiu sakyti, kad gyvena su juos skriaudžiančiu žvėrimi "dėl vaikų", man nėra suvokiama.

P.S.: Dėl tel. - ir taip 10-20 metų? Kas antrą dieną?

o kaip tu atskiri tas TIKRAS aukas nuo netikrų kokie ten tie kriterijai?

labai panasios mintys kaip knygoje "Begancios su vilkais". yra joje geru minciu. turbut skaitet...

Iš kur toks altruizmas ir susirūpinimas kitų moterų gyvenimais? Manau mes visos gyvenam kaip mums gerai...
Negi gyvenate: valgote, kvėpuojate ir t.t tik dėl vyrų (ir dar daugiskaitoje)?
Gal reiktų mažiau apsimetinėti tuo, kuo nesate ir ne pataikauti kažkokiam abstrakčiam skoniui?