Labas.
Prekestolen- sveikit
na pasitaiko kartais... Aš kažkaip nesureikšminu švenčių jau seniai... Važiuosimkūčiavoti pas tėvus,sakėmatgaivinsimseną gerą tradiciją- šiltą pasibuvimą su burtais ir prietarais
Bus smagu,ilgesys man tokių Kūčių
O apie daiktus.na, aš taikaip tik priešingai galvoju
Aš galvoju,kad čia tik mums,gyvenantiems vien materialiais daiktais ir mintimis apie užkaltą litą taip atrodo
Mano mamytės tėvai, šviesaus atminimo- tai ma išvis utopija- močiutės ramybė, gebėjimas visada išlikti tokios būsenos, tarsi vaikščiotų su šviečiančia aureole virš galvos
Seneliai mokėjo džiaugtis mažu- labiau vertino kitus dalykus. Žinantiš kokios šeimos mano močiutė- jaunystė be skurdo ir vargo. Kiti seneliai-priešingai,išplėšti iš savo polivarkų, su šiek tiek kitokiu požiūriu po Sibiro.
Bet gebėjimas taupyti,kurti šventę šeimos rate... Na nežinau,man tik geriausi prisiminimai. Žinoma, kad nebuvo lengva, bet kad ir dabar taip pat-lekiam, plūkiamės, skaudinamės... Gal dar daugiau nei anksčiau...
Kąman močiutės, promočiutė padovanojo- labai vertinu, saugau ir gerbiu atsiminimą
Iš močiutės atiduotų karoliųdabar man mamytė padarė puikius papuošalus
Na žodžiu- aš nejaučiu diskomforto dėl senų daiktų, ypatingai savo giminės