Globėjai plepa apie viską

Aš, jei būčiau klaususi ne širdies, o aplinkinių, nebūčiau daugiavaikė mama Mano anyta 8 užaugino, atvargo vargelį ir dabar net į anūkus su didele meile nežiūri, tiesiog jau per daug jų buvo ir tiek per daug, kad iki dabar pavargusi jaučiasi. Aš augindama 6 kaifuoju, tikrąją ta žodžio prasme, švenčiu kiekvieną dieną- betvarkėje, gūzuose, ant kilimėlio pas mokyklos direktorę ir nuolatiniame šurmulyje. Ir negaliu pasakyti, kad per pusę su vyru tuo dalinamės, aš užsigriebiu daug daugiau (jis kitkuo užsiima tuo metu), nes mane tai daug labiau veža ir nepavargstu nuo to. Nepavargstu taip, kad gailėčiausi nors vieno savo sprendimo. Gal, kai nesi įsitempusi viskas lengviau? Ir nelyginkite namų ir vaikų namų, kad ir 10 mažylių augintu viena mama, tai nė iš tolo neprilygsta vaikų namams, nes juose nėra jausmo. O kai yra jausmas, net dviem rankom galima apkabint keturis mažylius.
Laukiu nesulaukiu savo mažųjų dukryčių

Šelma. Sulauksi.Blogiausiu atveju iki Velykų.
Ir apskritai tas- dviese, vienas. Gali fiziškai būti dviese, bet emociškai visiškai vienas. Kiek ten vaikų šeimoje bebūtų, vienas, keturi, dešimt. Mano mamai du buvo daug. Paskui gailėjosi senatvėj jog mažai. Tetai keturi per mažai, bet taip išėjo- daugiau nebuvo. Pas mane augs penki, arba šeši keturiom rankom apkabinami. Tikrai.
Jei neiškyla labai svrbios aplinkybės nesvarstau kitų gyvenimų. turiu savo. Mane tenkina tai, kaip kiti gyvena savus tuos gyvenimus.

Per sventes buvau tik keleta kartu - gal kokius 6, kasdienybeje - nuolat. Siuo metu svarstau pasiulyma ten dirbti.
Apie globa,ivaikinima, skaitau kai tik randu ka naujo, su vyru apie tai kalbetis pradejome pries dvylika metu, dabar, kai jau paaugo musu pametinukai, mintys virto zingsniais i tai - esame procese, bet manau, diskusija ne apie tai...
Apie tai galetu diskutuoti net nieko bendro su globa neturincios, bet daugiavaikes - auginancios ne viena ir ne tris...Bet net ir tai ne visai tai...jos nesusiduria su sudetingiausiu - su palikto, skriausto vaiko psichologinemis problemomis,jau vien su kuriomis tvarkantis energijos reikia dar du syk tiek. Diskusija issirutuliojo kalbant apie paprasto mirtingo zmogaus - mamos galimybes.



Vaikai ne kvaili, ir viska supranta, bet - supratimas ju dazniausiai adekvatus tam amziaus tarpsniui, kinta kartu su vaiko raida, bet...kad ir kiek kalbetumetes, kad ir koks butu vaiko amzius, kad ir kiek ruostumet juos, neisvengsite konkurencijos ir is to isplaukianciomis emocijomis.

Ir delto zinojimo - puiku, kad esate tokia tikra, bet net ir siekiant tauriausiu tikslu, tas siekimas turi buti labai, labai pamatuotas ir pasvertas.
Ar manote, kad atsakingos seimos, auginancios tik 3-4 vaikus, elgiasi lengvabudiskai, tusciai, gyvena "tik del saves", o gal kaip tik, "zino ka daro", zino,kokios yra kokybisku galimybiu ribos, kur kokybes pabaiga ir tik kiekybes pradzia...



O kiek laiko per diena Jus skiriate kiekvienam - pabuti, pasikalbeti, isklausyti, isiklausyti, padeti su namu darabais? O gal tai nera butina , bet buvimas kolektyve , kartu, taip pat yra svarbus, kaip ir pabuvimas su kiekvienu atskirai, palepinimas, bandru paslapciu turejimas...

Linkiu ,kad tas laukimas kuo greiciau Jums abiems baigtusi, kad gal jau ir sios Kaledos Jums butu pacios laimingiausios.
Kaip sunku, ir kaip tas sunkus laukimas gniauzia sirdi, zinau ...

O kas jums pasakė, kad keturi vaikai kuriuos aš auginau buvo neskriausti ir be traumų? Kitokių dar neauginau. Keturi vaikai, skriausti, šeima išsiskyrus. Mano nuosavos sesers. susidūrus su baisybe problemų- su finansiniu nepriteklium, su duonos kepalu dienai, su ypatingai sunkiai sergančiais vaikais, su nuolatiniu buvusio sutuoktinio šantažu, kenkimu ir po išsiskyrimo vaikų šantažavimu. Kiekvieną dieną nuo ryto lig vakaro. Ir ne tik buvau- gyvenau jų problemom ir mokiausi gyventi. Labai daug laiko skyriau prevensinėse nusikalstamumo programoms , dirbau su šeimose gyvenančiais rizikos vaikais. Aš pažįstu ir atpažįstu tas problemas.
Vaikų amžiaus tarpsnio problemas žinau ne tik iš bendrosios psichiatrijos praktikos- visas apčiupinėjau nuosavom rankom ir per jas perėjau praktiškai.
Aš auginu tiek traumuotą vaiką, kiek jūs vargu ir ar per keliolika vaikų su tokiom problemom susidursite. Mes per metus nuėjom tokį kelią, kad irgi galima sakyt dešimtmečius. IR dabar man jūs, neturinti globos patirties jokios asmeninės norite pasakyti ką? Kad aš nemoku pamatuoti savo galimybių? Kad mano beveik 20 metų patirtis yra niekinė prieš jos neturinčią?
Aš iš praktikos galiu tiems vaikams parodyti ir pasakyti, kad tas skurdas yra įveikiamas. Ne iš knygos, o tai ką teko išgyventi, lipti, siekti. Kaip įveikti ir tai r neapykantas žmonių, ir pajuokas ir kita. Ir artimų žmonių. Mes ir dabar negyvenam rojuj, gyvenam pagal viduriniojo sluoksnio normas. Bet pakankamai, užtektinai ir kitiems- kad jie galėtų lankyti būrelius, specialistus, pakeliauti ir pastovyklauti.
Germine, dabar suprantu kaip kvailai ir aš atrodžiau sakius jog trys tau- daugoka taigi lygiai taip pat.

Daug. Einam su mergikėm, atskirai su kiekviena, pasivaikščioti, einu su vienu iš jų valandai ir daugiau vedžiot šunį, žaidžiame stalo žaidimus, mažiaus, kadangi užmiega vis dar mūsų lovoje, išskirtinai valanda pasimylavimo ir paslapčių dalinimosi vakare. Valgyt ruošiu su tuo kuris tuo metu tam nusiteikęs, dviese, kalbantis ir diskutuojant. Su vienu iš vyresnių einam pabėgioti. Dviračiu važiuoju, su vienu, ar keliais. Pamokas padedu ruošti, žinoma, kaip be to. Dar su vyru einam į pasimatymus, išeinam dviese pasibastyti tamsiomis gatvėmis. Kai su reikalais kur važiuojam, vis kuris vaikas kartu, manau dėmesys akis į akį daug vertingesnis nei kolektyve (nors tas irgi, be abejo, svarbu) Su mergom užsidarom jų kambaryje ir darom pižamų vakarėlį su kibirėliu ledų. Kai veliu retai būnu viena, vis šalia kuris su savo džiaugsmais ir bėdelėmis. Tv visada žiūrim apsikabinę. Visa buitis, namų ruoša su šalia esančiu. Nebūna taip, kad tvarkausi, o vaikai po kambarius išparceliuoti. lTikrai daugiau nei 7 minutes per dieną
Papildyta:

Ačiū

Kaip tik tokia Jusu patirti ir norejau pabrezti, ne taip mane supratot. Jusu tema skaitau, is Jusu mokausi jau dvejus metus, siek tiek istorijas zinau.
Tai ir norejau pasakyti, kad net ir tos, kurios augina bio 3-4, negali dalintis patirtimi, nes neturi patiries su taip suluosintais vaikais...bet...juk nuo to auginti pasiimtus vaikus ne lengviau, atvirksciai.
O ir siaip, diskusija juk pirmiausia buvo pradeta nuo pasvarstymu - paprasta ar ne auginti tris kudikius, pasiimtus vienu metu, ir tiek.

Antras teiginys, suprantu adresuotas man, ... nieko tokio, sioje temoje taip jau iprasta, kad turintys kitokia nuomone, ir nepasiduodantys bendrai notaikai viena arba kita tema, yra arba kvailiai,arba tiesiog, siaip - ignoruojami...
Perfrazavus Jusu teigini is kitos puses jis skambetu taip : - "visi, neuzuduodantys sau klausimu,ar sugebesiu kokybiskai auginti daugiau vaiku, nesvarstantys, gimdantys, iamantys globoti viena po kito, nesusimastydami apie tai, visai neatrodo kvailai

Gliuka - gali svarstyti apie savo galimybes, ne svetimas

o jums kas sakė, kad tuos vaikus visus duos iš karto? Kūdikius? Vienas vaikas pas mane atkeliauja- kada atkeliaus kiti niekas nežino.
Nesukit uodegos pradėjot apie mano euforijas ir dar bala žino ką, ir nepasirengimą bei atsakomybės stoką.
Tai jei oiš anksto turit nuomonę apie viską, tai kaip jūs manot diskutuot? Apie ką turit išankstinę nuomonę kalbinti net neverta- nesat pasirengus girdėti.

Tema viesa, turiu teise pareiksti nuomone, svarstyti, abejoti, pasidziaugti...Kalbame apie mamos - zmogaus galimybiu ribas. Ar svetimos tos galimybes yra beribes ?...


Argi sakiau, kad Jus stokojate pasirengimo ir atsakomybes...
Neturiu isankstines nuomones, turiu tik patirti, ir tik su savo keturiais pametinukais. Vyriausiajai 8-eri, maziausiam - 3-ji,manau, taigi, apie visas ju auginimo vingrybes jauciuosi turinti teise padiskutuoti. Kur neturiu patirties - taip ir sakau - neturiu, tad neturiu teises dikutuoti apie globa, jos sunkumus, ir dziaugsmus, nes apie ja zinau kol kas tik teoriskai.

A. O tai gal paskaitykit nuo ko pradėjot Apie amžiaus tarpsnius, apie jų ypatybes, apie paauglių santykį į kūdikius ir labai daug apie ką.
Tai dabar belieka paklausti- kokia patirtis auginant kūdikius ir paauglius, ką iš praktikos galite patarti?
Ką iš praktikos galite patarti keturi paaugliai ir globon paimtas kūdikis. Giminystės ryšių neturintis?
Ką galit pasakyti apie mažamečių, visiškų mažulių santykius su paaugliais ir atvirkščiai- tiesiog iš asmeninės patirties.
Pradžiai tiek. Va imkit ir nustebinkit
Mano vyriausiam, kurį reikėjo šildyti- jau 27 metai, ir anūkui 3 mėnesiai, o jauniausiam kol kas jauniausiam 8 metai.

Bet gyvenimas tada ir dabar skyresi. Na, kad ir skalbimas. Dabar skalbimo masinos yra, o anyta, itariu, kad visu 8 vaiku ir 2 suaugusiu rubus ir patalyne rankom skalbe. Tikriausiai ir vandeni i troba kibirais nesiojo. Cia jau jus geriau zinot, as tik speju. Dar ir ne visi tais laikais saldytuvus turejo, ka kalbet apie mikrobanges, orkaites ar kitus dalykus, kurie mums siais laikais palengvina gyvenima.

Be abejo Ir dar mes skiriamės, be mano lengvesnės buities, tuo, kad aš pati pasirinkau daug vaikų auginti, o jai, na taip tiesiog išėjo Tiesiog kalba apie tai, kad tik mes patys sprendžiame tokius svarbius klausimu kiek auginsim ir kaip auginsim. Kaip jausimės tiek augindami. Ar pajėgsime. Nes, net toks pats skaičius nieko neįrodo. Vienam vaikų auginimas sunki pareiga, atsisakymas savo gyvenimo/malonumų (mano mama taip jautėsi mus du, su broliu, augindama), kitam gi, kasdienybė šurmulyje ir yra tas gyvenimo malonumas