Pasiruošimas nėštumui po persileidimo, abrazijos

O as dziaugiuosi kad si karta beveik niekas nezinojo apie mano nestuma , siandien yra neisnesiotu vaikuciu diena, tai ziuredama laida apsiverkiau prisiminus pirma persileidima kuris buvo 16 sav. , o juk nuo 22 sav. jau kudikeliai isgyvena.

Imk
Teoriškai turi šansų išgyventi, bet tokių vienetai Manasis negyveno

Uzjauciu Siandien man liudesio diena, taip gaila kaip pastojam ir prarandam savo leliukus ir kuo veliau juos prarandam tuo yra skaudziau bent jau man, daug sunkiau buvo isgyventi kaip praradau vaikuti kuri jau jauciau kaip jis juda ir maciau ji

aga&aga, laikykis tikrai labai sunku ta pakelti ir kuo veliau tuo sunkiau ir blogiau viskas buna.
O del leliuku taip kai kurie isgyvena, turiu viena pavyzdi, nesake tikliu savaiciu, bet panasiai ir bus 22 sav., nes turejo gimti rugseji kazkada, o gime birzelio 1 d. isgyveno, uzaugo grazi mergaite, jau tuoj ir mokykla prades eiti

Neliūdėk Stipriai Geriau galvokim ir žinokim, kad ateinantys mūsų vaikeliai turės savo angeliukus

Aciu mergaites na as atsigavus tik siandien ta laida prikele prisiminimus, dziaugiuosi kad turiu sunu bent jau jis mane dziugina, isivaiduoju kaip yra sunku jai neturi dar nei vieno vaikelio ir nezinai ar pavyks ji isnesioti , taigi esu dekinga Dievui bent jau uz viena vaikeli , nors giliai sirdyje tikiu kad na jau sis kartas bus laimingas tuo labiau kad zinau priezasti del ko man buvo tie persileidimai

parasysiu ir as savo istorija
Cia jau butu buves antras maziukas. Pastojau netiketai, nors jau buvom kalbeja, kad jau reiktu planuoti. Tuo metu tvarkiausi dantis, nespo pirmo vaiko labai nusilpo ir dar bedu rado. Tai galvojom, kad susitvarkau viska jau rimtai ir jau tada galim planuoti ir likus visai nedaug iki pabaigos suzinau, kad laukiuosi, buvo sokas! Ta diena as retgena dariausi o ir visa ta menesi daug baliu turejom, jokios minties apie nestuma nebuvo. Yra kaip yra. Uzsiregistravau po menesio pas gydytoja ir laukiu. Sunus pradejo eiti i darzeli, aisku ir ligos iskart. Man irgi kliuvo gan stipriai pasirgti. Atejo jau ta lauktoji TA diena, nors buvo minciu, kad jau galiu ir nieko neisvystes del tos dideles mano slogos, kuri buvo 6 sav. Na ka, apziuti sako viskas gerai, sirdele matesi, plaka (8 sav.) tik man tas vaizdas kazkaip nepatiko, nes toks paiilgas ir toks mazas pilkas taskiukas vienam jo gale. Na, bet sake, kad viskas gerai. Israse tyrimus, ka vartoti ir pan. Ir sekantis susitikimas po menesio (12 sav.).
O mano savijauta kuo tolyn tuo blogyn vis. Dar kol buvo toks pykinimas kazkaip nieko, o veliau silnumas, pervargimas, jegu nulis, valgyt visiskai nieko nenoriu, vis apsinuodiju maistu, net ir viduriavimas pasireiksdavo. Kazkokia keista ta savijauta vis buvo. Kartais iki tokio lygio, kad atrodo vietoje nualpciau. Visiskai nieko nenorejau ir niekam jegu nebuvo. Per antra TA tik popierius uzpilde, paklausinejo kaip kas ir dave koretele - viskas. Na o susitikimas pries kaledas... Praeina dar dvi savaites, na atrodo savijauta nesikeicia. Vyras meiles istroskes, tad viena vakara surizikuojam. Iskart po to ant popieriaus rusvos iskyros, ju mazai, bet yra. Mintis, na gal, kad labai ilgai nieko nebuvo ir praeis. Rytas - vel ju yra, bet neskauda nieko. Laukiu. Vakare dar randu. Vis mastau, jei ryte ju dar bus reikes jau eiti kur nors, nes ir rankos jau dreba ir siaip negera nuojauta kankina. Isauso rytas - yra. Skambinu vyrui, kad jis rupintusi vaiku, nuvestu i darza, o as jau savimi. Mano gydytojos nera, atostogauja, kabinetas tuscias, niekas nedirba, tik vakare kazkas lyg bus is ginekologu. Laukti nenoriu ieskau toliau kur galeciau nuvaziuoti. Atsidarau kelis puslapius ir drebu. Siaip ne taip paskambinu, sako atvaziuok pasiziuresim. Suriruosiu ir vaziuoju, sedziu troleibuse isikibus i sedynes ir jau nori asaros kauptis, blogai. pagyvene zmones ziuri, kad vietos neuzleidziu, o as net pajudeti negaliu. Greitai mane priima apziurai. Ilgai ziurejo echoskopu ir as galejau viska matyt.. ir viskas - zinia, kad nera gyvybes zenklu. Dar visaip bando ieskoti, bet veltui, nieko nera. Nestumas jau nemazas 14 sav., o vaisius labai mazas max 10 sav. atitinka. israso popierius, vis bando paguosti ir liepe vaziuoti pas save siuntimo ir kad dar karta patvirtintu. Sunku, suprantu, kad pati namo jau negrisiu.. isikvieciu vyra is darbo, kad parveztu. Namuose dar syki patikrinu ar poliklinikoje kas bus, pasako, kad apie 6 val. bus, bet nenori priimti, nes daug zmoniu ir bla bla bla. As ju neklausau ir vistiek atvaziuoju visa valanda anksciau, o ten tik nuo 6 val pradeda dirbti. Sedziu ir laukiu. Neleidau eiti kartu vyrui su vaiku, man kazkaip lengviau. Laikas taip letai slenka, kad vis graudinuosi, galvoju. Pagaliau pasirodo gydytojas (vyras) priima nestukes, tada paziuri ko as cia atejau ir po ju mane. Patvirtina, kad jau viskas, bet kazkaip ir nuramino labai. Sutvarke popierius daug ka paaiskino ir isejau truputi laimingesne. Atejo ta diena, bijau, visa drebu is salcio, baimes. Priimamajam labai daug zmoniu, visi kazkur skuba, bega. Palatos sausakimsos. Paguldo ir dabar jau laikimas lieka, laikas eina labai letai. Atejus gydytoja liepia apsispresti ar daryti A. ar su vaistais per dvi savaites. Galvoja samisis, nezinau nieko nei apie viena buda! galva plysta. Pakalbejus su viena pazistama, kuri irgi ta patyre, pasirinkau greita buda A. Vel laukiu, nes gydytoja operacijoje. Sugrizta, pasakau nuosprendi, uzpildom popierius, dar karta apziuri, patvirtina diagnoze, kad tikrai 10 sav. sustojo vystis. Laukiu vel laisvos operacines. Per pietus jau veda, paaiskina kas ir kaip. Man sukasi galva, dar net nepradejus leisti narkozes ir smingu. Pazadina, nuveda i palata ir vel smingu, atejo gydytoja pziureti, o as jos net paklausti negaliu nieko, nes akys neatsimerkia, tik pasako, kad pavyko viskas, nors ir sunkiai. Dar kazkiek pamiegu ir tik tada jau galiu keltis. Atikelus toki lengvuma pajauciau, akyse net sviesiau atrodo. dingo visa ta bloga savijauta - jauciuosi laiminga. Nieko neskauda, nebloga. Esu zvali ir laukiu vakare savo seimynos atvykstant
Kita ryta dar apziuri ar viskas ten gerai, gimda susitraukus ir paleidzia namo.
Grizus namo i vakara taip viskas sukilo, matyt tik tada suvokiau kas ivyko. Tad dar tikrai sunku dar. Tik kazkaip noriu apie tai kalbeti, nes pasidaro daug lengviau issipasakojus. Tiesa, apie si nestuma praktiskai niekam nesigyriau ir vis slepiau nuo visu, tad gal bus ramiau, nes nebus klausimu. Bus tik klausimas, kad jau jums reiktu antro
nu ir romana parasiau

susigraudenau beskaitydama... mano nestumas buvo dar labai mazas, bet labai lauktas... man irgi buvo zymiai lengviau kai issipasakojau pasipasakojau ir visom draugem, kurios dar nznojo kas buvau nestuke, ir pakankamai greitai su tuo susitaikiau dabar planuojam toliau ir labai laukiam uzkimbant

neparasiau, bet ir as labai laukiau, svojajau, gyvenau tuo tai sokas buvo, kad pastojau ir kad tiek jam teko patirti, o antras sokas, kad nebus.. ir kuo toliau tuo man sunkiau darosi
Ir dabar atrodo, jei ka darau ir nepasiseka lyg vel kazkas is manes nori atimti ka turiu. nors dar viskas sviezia... greiciau praeitu daugiau laiko.
Po kiek laiko pradejot vel planuoti?

kadangi man issivale savaime, tai as pradejau planuoti mintyse gal nepilnai po savaites o po dvieju ememes veiksmu dabar nelaukiu antruju mm po nelaimes...

Tema uždaryta pasiekus maksimalų leidžiamą puslapių skaičių.