lapkričio 22-os išvakarėse su vyru nuėjom miegoti kaip visada, bet negalėjau užmigti, kankino visokios mintys apie gimdymą, besibeldžiantį į mūsų pasaulį sūnelį, juk jau antra diena po termino.. taip po 24 val. sulaukiau sąrėmių porą kas 20 min, paskui vis dažniau.. pradėjau fiksuot, ir, o božečki, - kas 5 min.. atsikėliau pradėjau vaikščiot, na nerimsta.. pažadinau vyrą laikas. Taip, 2-ą val nakties jau buvom Antakalnio klinikų priimamajame, kuris tą naktį, kaip tikriausiai ir bet kurią kitą, dirbo iš peties, taigi teko ir palaukti, juk su jokiu gydytoju nesitariau. Pagaliau pajungė prie aparato, fiksuojančio mažylio širdies veiklą ir mano sąrėmius. Po kiek laiko, paaiškėjus, kokios ten mūsų su vaiku kreivės, liepė vyrui nusinešt striukes į mašiną (juk naktis, drabužinė nedirba), persirengt jam ir man, ir 3-čią val. jau buvom gimdykloj. Čia mane vėl paguldė, pajungė prie aparatų.. atėjo gydytojas, apžiūrėjo 3 cm atidarymas.. kadangi atsiguliau, veikla suletėjo, sakau, noriu vaikščiot, sako, sąrėmiai aprimo, naktį nemiegojus, tu geriau jėgas pakaupk, nes didelis darbas laukia. o ir šiaip gražiai pakalbėjo, palaikė, paskui jie su mano vyru kurį laiką apie šių dienų egzistencijas pašnekėjo, ir paliko mus vienus.. guliu, laiks nuo laiko sąrėmiauju, maždaug kas 10 min.. vyras garsiai sopa, nes nu nelabai patogu yra miegoti ant kėdės, atsirėmus į sieną.. o sopa jis todėl, kad padėti man nėra kaip, nes per sąrėmius man skaudėjo ne strėnas, kurias galima būtų masažuot, o pilvo apačią, o ten net aš pati sau padėt negalėjau, nes toj vietoj buvo datčikai pridėti.. 6-tą ryto atėjo kita tos pamainos būdinti gydytoja, patikrino atsidarymą tie patys 3 cm.. nu tu jprst
Bet jau jau veikla intensyvėja ir reguliarėja, pasakė, kad va dabar ir reikėjo važiuot į GN. na o man vis skaudžiau, aš užsimenu akušerei apie epidūrą, ta klausia, ar jau negaliu kentėt, sakau kol kas galiu, bet ką aš žinau, koks skausmas manęs laukia, tuo labiau dar vandenys nenubėgę (vandenims nubėgus sąrėmiai yra daug skaudesni).. sako, geriau mes tau suleisim šampano, jis atbūkins skausmą, bet neleisiu vaikščiot, nes svaigina.. ką aš žinau, tas šampanas rankos šiek tiek aptirpo ir tiek reikalų su tokiu nuskausminimu, kaip skaudėjo, taip skaudėjo.. grįžo gydytojas, sakau, gal epidūrą, ans nu kam tau jo reikia, šauniai laikaisi, visai nedaug liko, o epidūras tau viską nukels.. nu ok, atrodo kentėt dar galiu, tai kam ta intervencija.. 8-tą ryto pasikeitė pamaina, mums buvo pristatytos mane perimanti gydytoja ir akušerė. Na o tos, pažiūrėjus mūsų su mažuoju kreives, perkelė mane ant gimdymo stalo, pradūrė vandenų maišą.. ir prasidėjo linksmybės.. skaudėjo visur, bet buvau susikoncentravus į teisingą kvepavimą, įkvėpt per nosį, iškvept per burną (tas man gaudavosi garsiai
), tai kažkiek padėjo. taip pat jau galėjo vyras prisidėti, bent nugarą masažuojant skausmą malšint, nes gulėjau ant šono. Tuo tarpu gavau dar porą dozių šampano, bet nesąmonė tas nuskausminimas, gal čia manoma, kad placebas suveiks
Taigi, atidarymas tinkamas, atėjo noras stumt, sugūžėjo personalo, viso buvo 5 moterys, pavertė mane ant nugaros, gydytoja sako, su sąrėmiu įkvėpk oro ir stumk, o man taaaaip skauda, kad nieko klausyt nenoriu, kaip pradėjau galvą kratyt, tipo ne, negaliu.. ok, grąžino mane ant šono, taip buvo lengviau pradėt stumt, pačiai suprasti, kaip ir ką reikia daryt. Bet vėliau teko grįžt ant nugaros ir jau gimdyt, bet jau buvau pripratus prie to skausmo, o ir stumiant, sąrėmiai nebe tokie skausmingi kaip paskutinėje jų stadijoje. Čia jau nustebau, kad vyras šalia ir sako man kaip aš gerai, laikausi, kaip viską teisingai darau ir t.t., nes buvom sutarę, kad prasidėjus pačiam gimdymui, jis išeis. bet nepaliko manęs, už ką aš jam be galo ir be krašto dėkinga
10:00 ir pagaliau tas mėlynas žmogeliukas pas mane ant pilvo.. susigūžęs į kamuoliuką, todėl galiu matyt tik galvytę.. su vyru neverkiam iš laimės, nes juk taip ir turėjo būti, tiek ilgai to laukėm, abu užpildė pilnatvės jausmas. Sūnelis gimė 53 cm ūgio, 3430 gr svorio. Vyro paklausė, ar norėtų nukirpt virkštelę, jis atsakė, ne, tegu kiekvienas dirba savo darbą. Paskui mažylį paėmė apžiūrėt, suvystyt ir atidavė tėveliui, kuris paskui sakė, kad iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo savo vaiką.
Kadangi šiek tiek plyšau, šiek tiek kirpo, tai dar apie 20 min siuvo. Kad ir nuskausmino, bet adatos dūrimas vistiek jautėsi.. įsivaizduojat? Toj vietoj? O man dar kartoja, atsipalaiduok, atsipalaiduok.. bet ir tai ištveriama.
Per visą gimdymą nepratariau nei žodžio, akušerė po visko juokaudama, sako, aš vis laukiu, kad zuzla bent žodį pasakys. Tada jau atsipeikiau ir padėkojau jai ir gydytojai. Visi išėjo, liko tik akušerė, kurį pridėjo mažylį prie krūties ir parodė jam kaip teisingai pradėt valgyt. Tada dar pabuvom gimdykloj, po kiek laiko akušerė išnešė sūnų į naujagimių skyrių apžiūrai, o mane pervežė į skyrių. Vyras išpirko mums palatą, tuoj pat atvežė vaikelį ir nuo tada nesiskyrėm
Daugelį kamuoja klausimas tartis ar ne su gydytoju. Aš, kaip minėjau, nesitariau, į visus mūsų klausimus buvo atsakyta, rasti padrąsinantys žodžiai, priežiūros tikrai užteko, visi dirbo savo darbą, jokių priekaištų neturiu, vaikelis gimė 10/10 pagal Apgar. po gimdymo iš ginekologinės pusės priežiūros jokios nebuvo, bet kiekvieną rytą su vizitacija ateidavo būdinti gydytoja su akušere ir paklausdavo, ar viskas gerai, paprašyta tikriausiai būtų apžiūrėjus. dar, kiek skaičiau, visos peikia naujagimių skyriaus personalą, tipo grubiai kalba, į klausimus neatsako ir t.t., tai nieko panašaus, matėm tris seselių pamainas, ir visos padėjo, kiek reikėjo.
taigi gimdymas mums nieko nekainavo, sumokėjom tik už atskirą palatą 200 lt. norėjom šiek tiek atsidėkoti gimdymą priėmusiai akušerei, nes po gimdymo vyrui parodė, kaip su vaiku elgtis, prausti, prie krūties pridėjo, paaiškino, į n vyro klausimų atsakė.. bet ji išskubėjo į kitą gimdymą, o paskui jau mums ne tas galvoj bebuvo..
