Deja, D. Steel po ,,Namo" uždėtas stop ženklas...
Paskutiniu metu nemažai kalbėjote apie klasiką ir tai, koks tai gėris. Jaučiu, būsiu nesuprasta, bet man klasiką - tik žinios. Ją reikia būti skaičius, reikia bent šiek tiek apie ją žinoti, bet, mano supratimu, ji dažniausiai tik amžiaus, kuriame buvo parašyta, ženklas. Donelaitis didis savo epochoje, šiandien jis nesuteiks malonumo skaitant. Nebent esi nukvakusi lituanistė ir tiek prie jo pripratai, kad būrų gyvenimas tapo tavo savastim (ir tai nebūtinai tinka visoms nukvakusioms lituanistėms
). Drįsčiau pasakyti, kad net ,,Hamletas" man kartais pasirodo gerokai išpūstas. Dar keisčiau, kai kalbam apie vėlesnių metų kūrybą. Kas klasika, kas vis tik išnyks? Su šia problema susidūriau paskutinėm savaitėm, skaitydama
M. Katiliškio ,,Miškais ateina ruduo". Visaip bandžiau skaityti - ir apgaudinėdama save, kad tai kokio skandinavo kūrinys, ieškodama (ir rasdama) visokio gėrio ir grožio, nekabino ji manęs, ir taškas. Be nuostabių gamtos aprašymų niekas manęs ten neįtraukė, buvo nuobodu, o bandymas psichologizuoti veikėjus kėlė susierzinimą. Visą laiką skaitydama įsivaizdavau šiuolaikinį mokinį, kuris turi tokią storą knygą perskaityti. Išsigandau, kad su programine literatūra mokykloje išmušam bet kokį norą skaityti. Ir dar. Juk turėjau, privalėjau tą knygą būti skaičius. Kodėl aš ją perskaičiau kaip naują? Negi žmogaus amžius taip keičia ir skirtingai priima net literatūrą?
