QUOTE(sotto @ 2013 01 04, 14:07)
o kodėl Jums iššūkis svarbesnis nei noras perskaityti ne iššūkio knygas? Ar turite kam nors atsiskaityti?
o kodėl sakot, kad svarbesnis? taip tikrai nėra
QUOTE(Skaitanti @ 2013 01 04, 20:42)

O be reikalo.
Anščiau aš irgi taip maniau, galvojau, kad čia nieko gero, kad įdomios tik užsieninės knygos. Skaitau visokias knygas ir dabar, bet vieną kartą netikėtai užsinorėjau labai paskaityti
Černiauskaitės Benedikto slenkščiai, patiko... Po Černiauskaitės perskaičiau
Zurbos - Krisius irgi patiko ir prasidėjo...
sabaliauskaitės, kondrotai, lazdynų pelėdos, žemaitės, stankevičiai, papieviai....
Nebegaliu sustoti.
Bibliotekoje patikrinu, kas naujo iš lietuvių autorių knygų, jei nieko - žiūriu, kas naujo iš užsienio...
Aišku, kiekvienas susiranda savo knygą, kaip čia jau buvo rašyta, bet tikrai negalvokit, kad nėra įdomių lietuviškų knygų, kaip kad aš naiviai galvojau prieš keletą metų.... Tik nemokėjau tų įdomių knygų susirasti.
žinau ir suprantu, kad nesąmonė taip galvoti, bet galvojau. Dabar požiūris keičiasi, šiemet perskaitysiu daugiau lietuvių autorių knygų. Šiaip iš lietuvių mėgstu tik Čekuolį, Lavastės "Skersgatvis dviems" labai patiko, ką kita skaičiau kažkaip neužsiliko galvoje kaip patikusios knygos. Užtat dabar skaitysiu Ivanauskaitės "Viršvalandžiai". Atsisiunčiau pdf formatu Silva rerum abi dalis, Emigrantės dienoraštį, po truputį po truputį..
Alessandro Baricco "Emausas"
Priskyrusi prie šių metų knygų iššūkio Alessandro Baricco knygą Emausas turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau atrodė užčiuopiu tą siūlo galą, tuoj suprasiu moralą. Tai trumpa ištrauka iš keturių paauglių draugų gyvenimo, užfiksuotas tas momentas, kai jų draugystė, jų kasdieninis surikiuotas gyvenimas pradeda birti kaip prakastas trupininis pyrago gabaliukas. Berniukai gyvena normaliose šeimose, kur bet koks nukrypimas užglaistomas ir priimamas kaip norma, kad nekristų kietiems į akis, kaip dažnai būna tikinčiųjų bendruomenėje. Kiekvieną sekmadienį jie groja su savo grupe bažnyčioje ir aktyviai propaguoja tikėjimą, kuria kitokią gyvenimo Karalystę nei jų amžiaus jaunuoliai, savanoriškai padeda ligoninėje. Draugai laikosi ypatingų nuostatų, kurios nedera su aplinkinių pasauliu ir natūraliai jiems augant ir bręstant, pažįstant kitokius žmones, jų pasilinksminimo būdus, kinta ir jų elgesys.
Jų pasaulėlio dėmesio centras visiškai priešingą gyvenimo būdą pripažįstanti, elegantiška, neapibrėžta Andrė. Berniukai ja žavisi ir slapta stebi, mergaitės kopijuoja jos elgesį ir išvaizdą, bet Andrė atsiskyrėlė savo noru, tikrų draugų ji neturi, nesiekia kieno nors palankumo ir leidžia laiką su vyresniais vaikinais darydama tai, kas paauglius draugus šokiruoja, bet, nepaisant to, jų palankumas mergaitei nemažėja, ji tarsi ryški lemputė traukia juos, naktinius drugius, prie savęs... Pamažu, tarsi nepastebėdami kas darosi, berniukai tolsta vienas nuo kito ir nuo jų gyvenimo būdo, ar sąmoningai ar ne, jie leidžiasi į nepatirtus ir uždraustus nuotykius, patiria tai, nuo ko taip patys saugojosi, nuolat jausdami atsakomybę prieš tikėjimą, tėvus.
Kas be ko, mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi. Lyg, nuovargio palaužti, jie būtų mus įpareigoję valandėlę rūpintis tuo tokiu jiems brangiu epilogu, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau grąžinsime jį nesuteptą. Tuomet jie galėtų padėti jį į vietą, gražiai užbaigdami savo gyvenimą. Tačiau savo pavargusiems tėvams, pasitikėjusiais mumis, grąžiname aštrias skeveldras, tai, kas iškrinta iš rankų.
Jaunuoliai galvojo, jog galės išgyventi paauglystę ir žengti pirmus suaugusio žmogaus gyvenimo žingsnius, patirti naujoves, nepažintus ir draustinus dalykus, tikėdami Dievu ir nesitikėdami, kad nutiks kažkas negero. Bet taip nebūna, negali išpažinti tikėjimo ir daryti tai, ką draudžia jo dogmos, nes neišvengiamai būsi nubaustas. Pasakojimas labai daugiareikšmis, manau kiekvienas perskaitęs Emausą padarytų savas išvadas, net manau geriausios knygos tos, kurios neperša vienos vienintelės tiesos ir istoriją galima aiškintis ir suprasti pagal save ir kiekvieną kartą atrasti joje vis kažką naujo.
Ir visgi, kuo ilgiau mąstau apie šią knygą, žinau, kad vieną kartą perskaičius aš jos pilnai nesuvokiu, apie ją reikia mąstyti, mąstyti, iš visų galų, skaityti ir skaityti. Po ja glūdi kažkas daugiau, ko nesuprasi iš pirmo karto.
iš visų parsineštų knygų pirmiausia pradėjau skaityti "Knyga apie San Mikelę", bet nelabai inai man skaitosi, nepasakyčiau, kad įdomu

po ~50 psl. paėmiau Emausą, dabar skaitysiu "Pirminių skaičių vienatvė". Gal vėliau ir grįšiu prie San Mikelės. Mačiau, kad daugumai labiau patiko, gal visas gėris vėliau atsiveria?