Knygos knygos knygos...

neskaičiau, tik per radiją girdėjau interviu.
literatūra apie kokį devynioliktą amžių - vargai, arimai, liūdesys. skaitai apie tą pačią Graikiją - visai kitokie žmonės: lyg ir dirba nuo ryto iki vakaro, lyg ir nepriteklius, bet nesijaučia to egzistencinio liūdesio. saulė visagalė

Na va, jūsų įkvėpta ir aš užsiregistravau į 2013 metų iššūkį :

Zigmas Stankus - Miražas
Thomas Keneally - Šindlerio sąrašas
Erichas Marija Remarkas - Gyvenimas skolon
Stanislovas Abromavičius - Žalio velnio takais
Michailas Bulgakovas - Meistras ir Margarita
Michailas Bulgakovas - Šuns širdis
James M. Cain - Laiškanešys skambina du kartus
S. Brown - Ypatinga klientė
Herbjorg Wassmo - Dinos knyga
Jurga Ivanauskaitė - Placebas
Saulius Šaltenis - Riešutų duona
Juozas Tumas Vaižgantas - Dėdės ir dėdienės

2 alternatyvios knygos:
Robertas Petrauskas - Trečiojo Reicho triumfas
Juozas Erlickas - Prisimynima

Sveikos,
Kadangi ilgai čia nesilankiau, tai kas ieškojo manęs, labinuosi ir šioje temoje su savo knygine ataskaita

2012 metų knyginė atasakaita

2012 metais perskaičiau lygiai 40 knygų iš kurių 14 sudaro negrožinės , pažintinės, eseistikos, biografinės, istorinės, kelionių knygos. Nusipirkau 8 knygas.

Negrožinė
Šių metų labiausiai patikusi, įsimintiniausia

B. Bryson “Namie”. Trumpa privataus gyvenimo istorija.

Metų estetiškiausioji, knyga-albumas, sielai, protui ir akims. Savotiška kelionė po Europą po miestus per tapytojų grandu paveikslus, ju gyvenimus.

L. Donskis ”Mažoji Europa”

Metų šiurpiausioji, įtraukianti

A. Reid “Leningradas”

Kitos labai patikusios negrožinės knygos vertos dėmesio

A.Čekuolis “Šešios progos numirti”, “Faktai ir šypsenos”
E. Radzinskij “Rasputinas”
“Fortūna, atsigęžk”. Sudarytojas.Romualdas Razauskas
Surinktos smagios, nuotaikingos, informatyvios įžymių žmonių mokslininkų ištraukos iš pokalbių, kuriozinių situacijų , jų gyvenimo.

Kitos mažiau patikusios,bet vertos paminėjimo

Z.Bauman ”Likvidi meilė”
MJ.Grigas “Kiek trunka sekundė”( šita buvo kiek banguojanti, bet irgi įdomi, reikalaujanti susikaupimo ir smegenų pakrutinimo).
Č.Iškausko “Neįtikėtina, bet tikra”
V.Jauniškio “Pasaulio paslaptys”
M.Shagall “Mano gyvenimas”(Dailininko Marko Šagalo dailininko autobiografija jo paties žodžiais.Kaunietės atkreipkit dėmesį yra sąsajų su Kaunu)
K. Stalnionytė “Kelias į Santjago de Kompostelą”

Metų nusivylimas

R.Watson “Ateities failai” .Šiaip tikėjausi daugiau,kai kurios temos netraukė, neįdomios buvo

Metų nuograužos[/COLOR
]

Hauso abi knygos.

[COLOR=green]Grožinė

Metų atradimas

S. Becket , C. Lakberg

Labiausiai patikusios

J. Barnes „Flobero papūga“
P. Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“
T. Prachet „Mažieji dievai“
S. Becket „Mirties Chemija“
S. Becket „Įrašyta kauluose“
W. Gombrovič „Apsėstieji“
K.Lakberg „Ledo princesė“ (Šita ir netikėtumas, tokiu pavadinimu be kažkieno rekomendacijos tikrai nebūčiau nusistvėrus. Skaitysiu ir kitas šios autorės knygas)
J.Erlickas "Ateinu su šaukštu“( kaip visada mėgaujuosi jo kūryba)
J.Marcinkevičius „Dienoraščiai ir datos“
A.Hacke „Mažasis patarėjas auklėjimo klausimais“


Metų intelektualiausioji, gurmaniškiausioji

U. Eco „Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai“

Kitos patikusios

H. Wasmo “Šimto metų istorija“
S. Montefiore „Dvasių medis“
O. Mirbeau „Kambarinės dienoraštis“
H. Murakami “Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“
A. Makine „Trumpų amžinų meilių knyga“
T. Prachett „Mažieji laisvūnai“

Metų nuograuža
Sartre „Brandos amžius“
„Daktaro Di namai “

Parsinešiau vakar iš bibliotekos Kazragytės "Raudoni sandaliukai". Bet po "40 meilės taisyklių", ši knyga man tiesiog per silpna keliamu įspūdžiu. O jas lyginu, nes tai panašaus pobūdžio knygos. Nepabaigiau Kazragytės, gal ir nelabai gerai, bet gaila laiko. Gal į tarpus tarp kitų knygų pavartysiu, paskaitinėsiu.

40 meilės taisyklių pabaigiau, labai labai patiko. Jei nebūtų dabarties istorijos, o tik senovė- būtų buvę dar geriau. Pasakojimas apie šių laikų amerikietę man buvo neįdomus, neįtikinantis, o dervišai, sufijai, Korano aiškinimas, santykių analizė užbūrė ir įtraukė. Perskaityti verta, būtinai dar kartą skaitysiu. Labai patikusi citata: ".. Galiausiai nei aš, nei jūsų mokytojas nežinome daugiau nei duota Dievo. Mes visi vaidiname savo vaidmenis. Svarbu tik viena: kad saulės šviesos neuždengtų ją neigiančiojo aklumas- aklumas žmogaus, kuris atsisako matyti. .."

Dar vieną rekomenduoju. LLoyd Jones "Ponas Pipas". Tikri istoriniai įvykiai, pilietinis karas netoli Australijos esančiose salose, ir knygos Dikenso "Didieji lūkesčiai" simbiozė.. Knyga labai šviesi, jautri nepaisant pasakojimų baisumų. Dar nepabaigiau, darau pertrauką nes reikia atsikvėpti, labai įsijaučiau. Teks ir Dikensą parsinešti, nes žalioje jaunystėje per nekantrumą jis man pasirodė baisi nuobodybė. Kadangi visada galvoje lyginu panašias knygas, šalia šitos parekomenduočiau kitą Lokvudas Daglas "Aš aborigenas" . Tai autobiografinė, aborigeno parašyta knyga apie Australijos čiabuvių gyvenimą. Viena mėgstamiausių knygų, pažintinė, padės suvokti "Pone Pipe" pasakojimus apie giminystę, totemus.

vis mintimis sugrįžtu prie jos. gal tau po jos reikėjo imti T. Shah Tūkstantmečio ir vienos nakties šalyje.

na, bandau Krajevskį baigti. tiksliau, dar įpusėti reiktų.

Aš kitą savaitę prisiduosiu O jau galvojau nusimuilinti

Užmečiau akį, perskaičiau tiek mažai knygų, ir kažko ypatingo tarp jų nelabai buvo , tai nelabai net yra iš ko tą atsakaitą kurpti

o kodėl sakot, kad svarbesnis? taip tikrai nėra


žinau ir suprantu, kad nesąmonė taip galvoti, bet galvojau. Dabar požiūris keičiasi, šiemet perskaitysiu daugiau lietuvių autorių knygų. Šiaip iš lietuvių mėgstu tik Čekuolį, Lavastės "Skersgatvis dviems" labai patiko, ką kita skaičiau kažkaip neužsiliko galvoje kaip patikusios knygos. Užtat dabar skaitysiu Ivanauskaitės "Viršvalandžiai". Atsisiunčiau pdf formatu Silva rerum abi dalis, Emigrantės dienoraštį, po truputį po truputį..

Alessandro Baricco "Emausas"

Priskyrusi prie šių metų knygų iššūkio Alessandro Baricco knygą „Emausas“ turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti – tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau atrodė užčiuopiu tą siūlo galą, tuoj suprasiu moralą. Tai trumpa ištrauka iš keturių paauglių draugų gyvenimo, užfiksuotas tas momentas, kai jų draugystė, jų kasdieninis surikiuotas gyvenimas pradeda birti kaip prakastas trupininis pyrago gabaliukas. Berniukai gyvena normaliose šeimose, kur bet koks nukrypimas užglaistomas ir priimamas kaip norma, kad nekristų kietiems į akis, kaip dažnai būna tikinčiųjų bendruomenėje. Kiekvieną sekmadienį jie groja su savo grupe bažnyčioje ir aktyviai propaguoja tikėjimą, kuria kitokią gyvenimo Karalystę nei jų amžiaus jaunuoliai, savanoriškai padeda ligoninėje. Draugai laikosi ypatingų nuostatų, kurios nedera su aplinkinių pasauliu ir natūraliai jiems augant ir bręstant, pažįstant kitokius žmones, jų pasilinksminimo būdus, kinta ir jų elgesys.
Jų pasaulėlio dėmesio centras – visiškai priešingą gyvenimo būdą pripažįstanti, elegantiška, neapibrėžta – Andrė. Berniukai ja žavisi ir slapta stebi, mergaitės kopijuoja jos elgesį ir išvaizdą, bet Andrė atsiskyrėlė savo noru, tikrų draugų ji neturi, nesiekia kieno nors palankumo ir leidžia laiką su vyresniais vaikinais darydama tai, kas paauglius draugus šokiruoja, bet, nepaisant to, jų palankumas mergaitei nemažėja, ji tarsi ryški lemputė traukia juos, naktinius drugius, prie savęs... Pamažu, tarsi nepastebėdami kas darosi, berniukai tolsta vienas nuo kito ir nuo jų gyvenimo būdo, ar sąmoningai ar ne, jie leidžiasi į nepatirtus ir uždraustus nuotykius, patiria tai, nuo ko taip patys saugojosi, nuolat jausdami atsakomybę prieš tikėjimą, tėvus.

„Kas be ko, mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi. Lyg, nuovargio palaužti, jie būtų mus įpareigoję valandėlę rūpintis tuo tokiu jiems brangiu epilogu, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau grąžinsime jį nesuteptą. Tuomet jie galėtų padėti jį į vietą, gražiai užbaigdami savo gyvenimą. Tačiau savo pavargusiems tėvams, pasitikėjusiais mumis, grąžiname aštrias skeveldras, tai, kas iškrinta iš rankų.“

Jaunuoliai galvojo, jog galės išgyventi paauglystę ir žengti pirmus suaugusio žmogaus gyvenimo žingsnius, patirti naujoves, nepažintus ir draustinus dalykus, tikėdami Dievu ir nesitikėdami, kad nutiks kažkas negero. Bet taip nebūna, negali išpažinti tikėjimo ir daryti tai, ką draudžia jo dogmos, nes neišvengiamai būsi nubaustas. Pasakojimas labai daugiareikšmis, manau kiekvienas perskaitęs „Emausą“ padarytų savas išvadas, net manau geriausios knygos tos, kurios neperša vienos vienintelės tiesos ir istoriją galima aiškintis ir suprasti pagal save ir kiekvieną kartą atrasti joje vis kažką naujo.
Ir visgi, kuo ilgiau mąstau apie šią knygą, žinau, kad vieną kartą perskaičius aš jos pilnai nesuvokiu, apie ją reikia mąstyti, mąstyti, iš visų galų, skaityti ir skaityti. Po ja glūdi kažkas daugiau, ko nesuprasi iš pirmo karto.


iš visų parsineštų knygų pirmiausia pradėjau skaityti "Knyga apie San Mikelę", bet nelabai inai man skaitosi, nepasakyčiau, kad įdomu po ~50 psl. paėmiau Emausą, dabar skaitysiu "Pirminių skaičių vienatvė". Gal vėliau ir grįšiu prie San Mikelės. Mačiau, kad daugumai labiau patiko, gal visas gėris vėliau atsiveria?

manęs dar ši laukia."Salą" jau triskart bandžiau skaityt,neina


Pavadinimo neprisiminsiu,berods,kažkokia Venclovos knyga,seną parsinešiau iš bibliotekos,bet šią perskaičius,kitas jo ėmiau. Apie vargšą vaikinuką iš kaimo,kuris išvažiuoja mokytis į Kauną.Aišku,į draugus prisiplaka turtingų ūkininkų sūnelis. Na ir visas jų mokslo kelias aprašomas. Panaši dar yra Korsakienės "Laikinoji sostinė".


oi,kaip man ši knyga patiko,tik liūdnoka

visiškai nesutampa mūsų skoniai pažiūrėjau, suknyga Benediktui iš bėdos dvi žvaigždutes daviau

Viskas,keliausiu i knygyna ir prie to pacios jos flea palace arba the gaze prigriebsiu

Taip taip taip.


Pati pradžia, kiek atsimenu, nėra labai įdomi. Aš pirmąkart irgi ties ja užstrigau, nes visai nesudomino.

"Emausą" gražiai aprašei. Jaučiu, jei netyčia papultų į rankas, neatsisakyčiau perskaityti.

Baigiau Sauliaus Tomo Kondroto "Žalčio žvilgsnį". Kūrinys apie 19a. antros pusės, 20a. pradžios Lietuvą. Nuoseklaus siužeto kaip ir nėra, tai labiau atskiros istorijos apie žmones, dažniausiai kuo nors susijusius. Aš kažkodėl tikėjausi, kad knyga bus sunkiau skaitoma, sudėtingesnė. Patiko ji man, buvo įdomi, gerai parašyta (ypač kai autoriui tebuvo tik dvidešimt keli metai), bet labai ypatinga ar išskirtinė nepasirodė.

Man knyga patiko. Buvo tikra pramoga.
Deja, siais laikais retenybe, kad knyga pretenduotu i "klasika". Dauguma smagiai persiskaito ir po metu kitu pasimirsta.


Siaip jau tikrai senokai nebesirodziau sicia. Tiesiog labai daug permainu gyvenime. O be to, su savo panele i ligonine patekom. Lyg ir laisvo laiko padaugejo, bet deja, neina susikaupti niekaip.

Deja, siemet mano ataiskaitos tikrai nebus Ne per daugiausiai perskaiciau, o be to, nera ten kazko ypatingo visai....