Kalbėjot kalbėjot apie lietuvių autorius, tai ir aš užsimaniau ką nors paskaityti.. Na, ir pasiėmiau Ivanauskaitės knygą..
Jurga Ivanauskaitė ,,Viršvalandžiai,,Viršvalandžiai mane domino jau senokai, juk tai- ne romanas, o greičiau dienoraštis, atskleidžiantis rašytojos mintis, jausmus einant sunkios ligos keliu. Kaip žinome, knyga taip ir nebuvo baigta, todėl į knygą įdėti ir keli J. Ivanauskaitės bei jos sesers rašyti laiškai.
Liūdna, tačiau vietomis nestokojanti tragikomiškumo knyga. Kai, rodos, skaitau ir nežinau: ar čia juoktis, ar verkti reikėtų? Pasakojama apie tai, kaip pasirodė pirmieji kojos skausmai, kaip gydytojai pripiršinėjo visai kitas diagnozes, prie ko visa tai privedė, apie pastangas nepalūžti, juoko priepuolius, kai vidus tiesiog kraujuoja iš skausmo ir nevilties, nes žinai, kad tie viršvalandžiai, kuriuos gyveni, vieną dieną baigsis
Apie tikėjimą, viltį ir susitaikymą, norą patikėti, kad situaciją gali pasikeisti, bet tuo pačiu ir žinoti, kad to nebus. Daug įžvalgių minčių apie gyvenimą, laukimą, mirtį, svajones ir lūkesčius, gydymo procedūras, pakilimus ir nuopuolius. Paprastai, tačiau tuo pačiu ir gerai žinomu Jurgos stiliumi. Knyga, kuri verčia sustoti ir pamąstyti, kurią norėčiau atsiversti dar kartą. Rekomenduoju.
Dar po knygos labai užsinorėjau ,,Frida'' pamatyt
Nors šiaip jau visas Liles perskaitė (kurias bibliotekoje rado). Tiesiog ryte prarijo 
Po knygelę vakare prieš miegą. 
).
Ponią Majer jau skaitę
Nepaprasta man ta istorija, spėju, kad reikės ieškoti ir Žiedų valdovo 
Be to tos jos Anglijos man tikrai patiko.
