Dabar Kvepalus skaitau. Graži kalba, bet jei nebus kažkokio "O", sakysiu, kad filmas gerokai labiau patiko Ana Frank - Dienoraštis
Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus Šindlerio šąrašas, Pianistas, skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia kiek iš kitokios - švelnesnės pusės. Jau įžangoje paaiškėja Anos likimas, tačiau visa knyga įdomumo dėl to nepraranda.
Žinant faktą, jog man pačiai daugėliau nei trylika (tiek buvo Anai pradėjus rašyti šį dienoraštį), dauguma jos išvedžiojimų ir skundų pirmoje knygos pusėje atrodė tokie naivūs ir vertė šypsotis. Ypač jos pareiškimai kas kelias savaites apie tai, kaip ji nemyli, nekenčia savo mamos, apie tai, kaip neva niekas jos nesupranta. Puikiai atsimenu, jog ir pati mąstydavau panašiai būdama jos amžiaus, o jei atsiversčiau tų laikų dienoraščius, rasčiau analogiškas mintis...
Skaitant Anos įrašus puikiausiai jautėsi, jog mergina nebijo reikšti savo nuomonės ir jausmų. Taip pat su kiekvienu mėnesiu jautėsi ir jos psichologinis brendimas. Pirmi jausmai, pirmas bučinys... tik skaudžiausia, jog viskas tokiomis sąlygomis - slėptuvėje.
Visą knygą žavėjausi van Danų šeimyna, ypač ponia. Galiausiai pati atsiminiau, jog esu patyrusi ką reiškia gyventi keliems skirtingiems žmonėms labai blogomis sąlygomis - be galimybės kažką keisti, pabūti ramiai vienatvėje ir be jokio privatumo. Nenuostabu, jog toks gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.
Pabaigoje pati Ana daug svajojo apie tai, kaip šį dienoraštį po karo išleis kaip knygą. Noras, žinoma, išsipildė, tik, deja, Anai jau nebesant gyvai...
Optimistiška istorija su pesimistiška pabaiga. Pati rekomenduočiau ją skaityti žmonėms dar iki pilnametystės. Jei pati būčiau skaičiusi prieš 8-9 metus, manau būtų palikusi gerokai didesnį įspūdį.
