Knygos knygos knygos...

Labai smalsu Turbūt labiausiai...kurios iš jų tapo graužtukais
Man visuomet įdomu palyginti savo skonį knygoms su kitų žmonių


Beveik visos knygos susipirktos "pigiau" ir remiantis vien perskaitytais kitų žmonių atsiliepimais čia, šiame forume. Tad manau, kad mano sąraše, tikrai daug knygų, kurias bus jau forumietės skaičiusios

Turiu madą prisipirkt ir 'užmarinuot'. Aktyviai naudojuos bibliotekos paslaugom, skolinuos, o savom knygom laiko nėra...tas "iššūkis" kaip išsigelbėjimas, be jo - nebūtų valios

Įmečiau įvairių į sąrašą, visiems metų laikams ir neskaitadieniams...pvz. P. Gregory knygos man grynai atsipalaidavimui, kai jau nieks iš skaitinių nebelenda

Mano iššūkis- sakyčiau kratinukas, bet tikrai jas noriu perskaityti, nes didžiąją dalį turiu namie, kelios iš nepavykusio 2012 m. iššūkio
1.Levas Tolstojus - Ana Karenina (abi dalys)
2.Bill Bryson - Trumpa istorija beveik apie viską
3.Peter Mayle - Metai Provanse
4.Kristina Sabaliauskaitė - Silva rerum (abi dalys)
5.Ajahn Barhm - Atverk savo širdies duris
6.Aleksandras Diuma - Dama su kamelijomis
7.Jette A. Kaarsbol - Užverstas dienoraštis
8.Laimė Kiškūnė, Rima Pociūtė - Gimdymas ir gimimas
9.Harper Lee - Nežudyk strazdo giesmininko
10.Peter Hoeg - Tylioji mergaitė
11.Sidharta Mukherjee - Visų ligų karalius: vėžio biografija
12.Arčibaldas Kroninas - Kepurininko pilis

2 alternatyvios knygos:
1.Jostein Gaarder - Sofijos pasaulis
2.Gregory David Roberts - Šantaramas

tas pats variantas savas vis atidedu, nes bibliotekoj vis nesusilaikau, o ten jau ilgai nepalaikysi ar šiaip...

Kaip aš jau pasiilgau tokios knygos! Kurią paimi į rankas, skaitai, skaitai, vis dar skaitai ir niekaip negali atsitraukti. Neberūpi nei miegas, nei maistas, negirdi kitame kambaryje rėkiančių balsų per TV ar šuns lojimo kaimynų bute. Pasineri į aprašomą istoriją ir kaip mokinė su pieštuku braukaisi visas taisykles.
Būtent tokia yra naujausia turkų rašytojos E. Shafak knyga "Keturiasdešimt meilės taisyklių". Lietuvių skaitytojams jau puikiai pažįstama, knygos "Stambulo pavainikė", autorė.
Kartą išsikalbėjome su kolege ir ji man papasakojo, kaip jos gyvenimas pradėjo keistis po 40 metų jubiliejaus: susirado darbą, visiškai skirtingą nei jos išsilavinimas, pradėjo lankyti bažnyčią, pakeitė požiūrį į daugelį dalykų. Tik vyras liko tas pats ir, žinoma, vaikai. Klausiausi aš jos ir šypsojausi. Galvoju, kur man visą tai girdėta. Juk tai Ela - pagrindinė šios knygos veikėja. Ilgus metus buvusi tik nuobodi namų šeimininkė, užauginusi tris vaikus, santykiai su vyru jau nusistovėję, aistra išblėsusi. Net vyro neištikimybė taip nebeskaudina, o pokalbiai apsiriboja tik klausimais kaip sekėsi darbe? Ar pavalgei? Viskas kaip ir gerai, bet širdyje vis tiek tokia tuštuma.
Dažnai knygų personažai mums patinka tiek, kiek juose randame dalelės savęs. Elos prototipą kiekvienas iš mūsų atpažintume, pažiūrėję į savo mamas, tetas ar drauges. Nors iš tikrųjų nereikia būti trijų vaikų mamai ar namų šeimininkei, kad suprastum, kaip jaučiasi Ela ir nepradėtume mąstyti, ar einam tokiu keliu, kokiu norime, ar tiesiog plaukiame pasroviui.
Ir štai vieną dieną viskas apsiverčia. Ela įsidarbina literatūros agentūroje ir gauna pirmą užduotį - perskaityti romaną "Saldi šventvagystė" bei parašyti jos recenziją. Romanas ją taip sukrečia, kad ji nusprendžia parašyti jos autoriui. Taip pamažu, netikėtai tarp jų gimsta nebanali meilės istorija.
Romane "Saldi šventvagystė" aprašoma sufijaus mistiko Rumio ir jo mokinio Šamso drausystė. Per kurią atskleidžiamos keturiasdešimt meilės taisyklių. Elos ir knygų veikėjų gyvenimą skiria aštuoni šimtai metų, bet jungia kur kas didesnė galia - meilė.
Iš tikrųjų aš šią knygą būčiau perskaičiusi dar greičiau. Bet labai dažnai po kurio nors skyriaus ar taisyklės, aš susimąstydavau, pradėdavau diskutuoti su savimi, galvojau apie knygų veikėjų poelgius, kaip aš elgčiausi jų vietoje. Ir tos taisyklės, meilės taisyklės, atrodo tokios paprastos, elementarios. Kam nors jos pasirodys gal ir banalios ar seniai žinomos. Bet jos taip gražiai pateiktos, taip nuoširdžiai aprašytos. Nenustebau sužinojusi, jog Turkijoje jas vieni kitiems siunčia sms žinutėmis. Dar kartą įsitikinau, kad genialumas slypi paprastume. Aš pasibraukiau visas taisykles, kad bet kada atsivertus knygą, galėčiau jas paskaityti. Norėjau parašyti Jums daugiau citatų, bet supratau, kad turėčiau tiesiog perrašyti visą knygą.
Aš net nemėgstu knygų, kuriose prikaišiojamas Dievas ar religijos, tačiau šioje knygose man tai netrukdė, viskas buvo laiku ir vietoje.
Man labai, labai patiko ši knyga. Iki šiol apie ją dažnai pagalvoju ir prisimenu. Drąsiai rekomenduoju Jums ją perskaityti. Neabejotinai ji keliauja į mėgstamiausios lentyną ir taps viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Man patiko ir knygos viršelis, kad buvo pagalvota apie detales. Norisi pagirti ir vertimą, bet R. Drazdauskienės vertimai visada būna su kokybės ženklu.
Man net kilo mintis, jog ši knyga galėtų būti įtraukta į knygų sąrašą, tinkančių biblioterapijai. Nes tikrai tikiu, kad kažkam ji gali padėti pažvelgti į savo gyvenimą iš šono. Kažkam ji gali tapti ta lemtinga knyga, kaip Ch. Dickens "Didieji lūkesčiai" knygoje "Ponas Pipas".
Ir nors girdėjau gana prieštaringų knygos "Stambulo pavainikė" vertinimų, nusprendžiau, kad vis tiek ją skaitysiu. Norisi su šia autore susipažinti plačiau. Ir tikiuosi, kad leidykla išleis ir kitas jos knygas.

už atsiliepimą , kaip tik turiu parsinešusi iš bibliotekos

Jau esu minėjusi, jog man patinka knygos apie knygas. Ir iš jų visad tikiuosi kažko neįtikėtino, kažko tokio įtraukiančio bei intriguojančio. Bet ne visada mano lūkesčiai pasiteisina. Taip nutiko ir su L. Jones knyga "Ponas Pipas".
Tikrais istoriniais faktais pagrįstas romanas, 2007m. pateko į trumpąjį Booker'io premijos sąrašą. Anotacija skelbia, jog tai knyga apie lemtingą knygą. Apie kokią knygą iš karto pagalvotumėt? Biblija? Haris Poteris? O gal Mažasis princas? Aš irgi nebūčiau pagalvojusi, jog tai Ch. Dickens knyga "Didieji lūkesčiai".
Mažoje Bugevilio saloje, netoli Australijos, vyksta pilietinis karas. Siaučiantys neramumai nepalieka pėdsakų. Dingus salos mokytojai, juo tampa vienintelis salos baltaodis - ponas Votsas arba Išverstaakis, kaip jį vadina vaikai. Kiekvieną dieną naujasis mokytojas skaito vaikams ištraukas iš knygos "Didieji lūkesčiai" ir juos tiesiog užburia. Taip, kad net dingus knygai, visi pasakoja tai, ką prisimena ir iš naujo perrašo knygą. Lemtingoji knyga tikrai keičia salos gyventojų gyvenimus. Labai patiko pagrindinė knygos veikėja Matilda, jos vaizduotėje sukurtas Pipo personažas.
Vertinant visumą, man knyga patiko, tačiau tikėjausi iš jos žymiai daugiau. Vietomis atrodė per daug ištęsta, nuobodoka. Pritrūko to cinkelio, to nenuspėjamumo. Tik ir šioje knygoje be žiaurumų neapsieita. Viename puslapyje autorius aprašo mokyklą, vaikus, skaitomos knygos ištrauką, o kitame jau netrūksta tokių sakinių kaip išdulkinsiu per šikną. Ir tokie dalykai man pasirodė tiesiog neskanūs.
Tikėjausi ir įdomesnės pabaigos, o dabar taip viskas užsukta, kad ir lieki nesupratęs, čia gerai, ar negerai. Ir jeigu skaitydami J. Barnes "Flobero papūga" galite būti neskaitę "Ponia Bovari", tai prieš imdamiesi šios knygos, patarčiau perskaityti "Didžiuosius lūkesčius". Nes knygoje atskleista nemažai jos siužeto. Tačiau įtraukiau jau ją į kitų metų knygų iššūkį.
Norisi tik pagirti gerą knygos vertimą, dizainą bei viršelį. Knyga neprasta, bet kažko įspūdingo irgi nerasite ir nieko neprarasite, jeigu neperskaitysit. Kino mylėtojus galiu pradžiuginti, kad jau pradėta filmuoti šios knygos ekranizacija, kurioje poną Votsą vaidins puikiai visiems pažįstamas daktaras Hausas.

Ach kokie malonūs prisiminimai. Nors nemažą skausmą kentėdama skaičiau, vos tik apie ją pagalvoju, iškart šypsena veide atsiranda.


Joo, ką čia po tokio pasisakymo bepridursi. Traukiu į norimų sąrašą.

iš kur tas skausmas
man irgi širdį skaudės, mat esu buvusi Provanse ir nostalgija ir manau žiema bus pats tas metas, skaityti apie saulėtąjį Pranzūcijos kraštą būtent žiemai ir ,,taupiau"

Viename straipsnyje perskaičiau, kad nei vienas interviu su autore neapsieina be klausimo, apie jos pavardę. Kadangi Slaughter iš anglų kalbos išvertus reiškia žudynės, skerdynės. Labai gera pavardė detektyvų rašytojai. Nors daugelis manė, kad tai leidyklos reklaminis triukas ar autorės literatūrinis pseudonimas.
Visas kūrinio siužetas suskirstytas savaitės dienomis: nuo pirmadienio iki sekmadienio. Veiksmas vyksta mažame Hartsdeilis miestelyje, kur visi vieni kitus pažįsta. Ir vieną dieną įvyksta žiaurus nusikaltimas - nužudoma jauna akla universiteto dėstytoja. Išsiaiškinti šio kraupaus nusikaltimo imasi pediatrė ir koronerė Sara, jos buvęs vyras Džefris bei nužudytosios dvynė sesuo detektyvė Lena. Ir nei vienas neįtaria, kad žiaurūs nusikaltimai ir žudyko motyvai susiję su Saros praeitimi, kurią ji itin kruopščiai slėpė.
Kur yra ta žmogaus smalsumo riba? Riba, kai jau galėtume pasakyti, kad viskas, gana, jau tikrai per daug to žiaurumo? Tikriausiai tokia jau žmonių prigimtis, mūsų smalsumas beribis. Kai jau atrodo, kad perskaitei pačią žiauriausią prievartavimo sceną, kitame puslapyje autorė pateikia dar vieną. Dar šlykštesnę. Šlykštumas - toks jausmas apima skaitant. Iki šiol, kai pagalvoju apie šią knygą, mane nupurto. Ir jeigu Jūs esate silpnų nervų, nemėgstate knygose daug smurto, žiauraus elgesio, seksualinio išnaudojimo, tai tikrai neskaitykite šios knygos. Aš puikiai suprantu, kodėl knygų maniakė nusprendė nebetęsti pažinties su šia rašytoja. O aš stipresnių nervų, iš tų, kur baisu, bet vis tiek įdomu stebėti pro rakto skylutę. Nors pati rašytoja, apie tokias scenas knygose teigia: "Kalbant apie visuomenei svarbius dalykus, tokius kaip žiaurus elgesys, smurtas šeimoje ar moterų seksualinis išnaudojimas, mano kaip rašytojos dėmesys sutelktas į prievartą tik kaip į pagalbinę išraiškos priemonę. Aš atvirai nagrinėju šiuos žmonėms opius klausimus, nes manau, kad skaitytojai turi pilną teisę žinoti, ne tik kas kiekvieną dieną vyksta šalia jų, bet ir kaip prievartos aukoms toliau sekasi gyventi su savo smurtautojais. Socialiniai aspektai visada buvo mano dėmesio centre ir aš niekada nesidomėjau smurtu vardan smurto." Aš labai tikiuosi (gal ir naiviai), kad tokie žiaurūs dalykai realiame gyvenime vyksta retai.
Kai perskaičiau, apie knygą papasakojau savo kolegėms. Ir ne visos ištvėrė mano kalbas, tiesiog užsikimšo ausis. Kilo net diskusija, kam tokių knygų iš viso reikia? Kodėl žmonėms įdomu skaityti tokius žiaurumus? Kokiam maniakui ji gali tapti ir vadovėliu.
Knyga tikrai įdomi, trilerių ir detektyvų mėgėjams rekomenduoju. Tarp tų visų kraupių scenų įterpta ir dviejų žmonių santykių aiškinimosi peripetijos. Man tik pasirodė, kad žudikas per lengvai išsisuko, po tokių nusikaltimų, norėjosi, kad ir jis kiek pasikankintų (oi tas saldus keršto jausmas). Skaitosi lengvai, paprasti sklandūs sakiniai. Perskaitoma per porą vakarų, o jei labai įtraukia, tai ir per dieną. Aš tikrai skaitysiu ir kitą jos knygą "Širdies randai".

Apie skausmą nesiplėsiu, galiu pasakyti tik tiek, kad beveik negalėjau normaliai sėdėdama juoktis, nes tada labai skaudėdavo. Tai kai būdavo juokinga vieta (o jų tikrai labai daug), padėdavau knygą, atsilošdavau pasirėmusi rankomis, pasijuokdavau, vėl normaliai atsisėsdavau ir skaitydavau toliau. Turbūt ir pati juokingai atrodžiau.

O knyga tai juk apie ištisus metus. Bus ten, žinok, ir nemažų šalčių su dideliais vėjais. Bet kai ji tokia smagi, žiemai tikrai labai tiks (na bent jau tikiuosi, nes buvo ir tokių, kam knyga visai nepatiko).

labai primena nugaros raumenų šaknelių uždegimą teko patirti, tik juokiausi ne knygą skaitydama, o per Velykas - o skauda, o juokinga nėr blogiau

PRadėjau Tuaregą, tik margučiai trukdo skaityti... Higgins Klark pabaigiau - įdomu, lengva, pabaiga, kaip visada, staigiai staigiai staigiai įvyksta.

Nagi graužtuku tapo nr7 ir vos ne vos įveikiau nr.14 (nors "valymas" labai patiko). Dar prastą įvertinimą gavo nr8 (http://siukslynelis.salomeja.net/27761-elena-kurklietyte-seseliu-verpeja-laukines-todes-istorija/), po kiek laiko buvo juokinga kai marakeš beveik tokį patį atsiliepimą parašė

Na o labai patiko nr9 (labai labai labai), nr12, ir nr11