Ota Pavel "Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis"
"Žmogus mato dangų, jis gali užklysti pasižvalgyti po mišką, bet tikros upės jis niekada nepermatys kiaurai. Į tikrą upę įmanoma pažvelgti tik meškere"
"Žmogus mato dangų, jis gali užklysti pasižvalgyti po mišką, bet tikros upės jis niekada nepermatys kiaurai. Į tikrą upę įmanoma pažvelgti tik meškere"
Būna tokių naujų knygų, kurias prieš imant skaityti, turi bent nuojautą, apie ką ji bus. Žinai, ko maždaug tikėtis iš detektyvo, ko iš meilės romano. Bet būna tokių knygų, apie kurias nieko nenutuoki. Tokia man buvo ši, O. Pavel, knyga. Kai pagalvodavau apie ją, savo vaizduotėje matydavau tik baltą tuščią lapą. Ir pavadinimas keistas, nieko daug neatskleidžiantis, ir rašytojas nelabai žinomas (man). Tas paslaptingumas ir traukė, kuo greičiau perskaityti knygą.
Ypač kai perskaitai faktus ant knygos nugarėlės: "per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą". Pripažinkime,menininkams dažnai segamos etiketės pamišėlis, nesuprastas, kvaištelėjęs ir pan. Ir paskui dar piktžodžiaujam, kad jiems taip ir reikia, niekas talento dykai nedalija.
Knyga autobiografinė, autorius pasakoja apie savo vaikystę, paauglystę, maišytos, žydo ir krikščionės, šeimos gyvenimą ir aistringiausią pomėgį - žvejybą! Apie tėvą - prekiautoją dulkių siurbliais, kuris sugeba juos parduoti net tiems, kurie neturi elektros. Aš net nustebau sužinojusi, jog ir tais laikais jau buvo tų įkyrių prekeivių, kurie tik ir nori prakišti savo geriausias, stebuklingiausias ir visokias kitokias - iausias prekes. Ir net googlinau, kelintais metais buvo išrasti dulkių siurbliai.
Tie, kurie mėgsta tokio pobūdžio, stiliaus, žanro knygas, ši bus tikras desertas. Šmaikštus, sąmojingas stilius susipinantis su tragizmo bei liūdesio gaida. Netrūksta nei komiškų personažų, nei optimizmo, nei situacijų, priverčiančių nusišypsoti. Ir užslėpto humoro rašant apie koncentracijos stovyklas, karo nuojautas. Bet....
Britai turi tokį gerą posakį "it's not my cup of tea", ir jeigu knygoholikė Rima Čekų rašytojus įvardija kaip mėgstamiausius, tai aš galiu pasakyti, kad jie ne mano arbatos puodeliai. Ši knyga lyginama su J. Hašeko, D. Charms kūryba. Kiti knygą pavadino ir "Šveikas 2". O Šveikas mane tiesiog erzino, taip, kad iki šiol nesugebu perskaityti likusių keliasdešimt puslapių. Net pasitelkiant visą valią. Nors D. Charms "Nutikimai" paliko gerą įspūdį.
Ir tas čekų rašytojams būdingas bruožas, stilius, humoras knygose man yra kiek svetimas. Neprisijaukinu aš jo ir viskas. Todėl ir šią knyga kartais būdavo nuobodu skaityti. Net norėjosi greičiau užbaigti. Bet kaip ir minėjau, tie, kurie mėgsta tokį stilių - knygą skaityti tikrai verta.
