Sveikos, mamytės

Pasidalinsiu ir aš savo patirtimi- pirmąjį vaikelį maitinau iki 2 metų 5 mėnesių ir dar kelių dienų, būčiau dar maitinusi ir ilgiau, bet pastojau, ir maitinimas pats savaime nutrūko apie 20 nėštumo savaitę, nes neliko pienuko, ir pats maitinimas tapo labai skausmingas ir nemalonus, taigi, gal neskanus pienukas patapo, kad pradėjo ne kiekvieną rytą ir vakarą prašytis, ir, po kokių trijų vakarų nesiprašymo nebedaviau, aišku, buvo pykčių, bet pasakydavau, kad leliukui jau paliktų

Nors mūsų pirmagimis dar tikrai būtų norėjęs to pienuko, ir jau nemaitinu gerus du mėnesius, bet dar prisimena, kartais, kai atsigulam miegoti, o miegam dar kartu, prisiglaudžia, apkabina mane ir tyliai į ausį sako- Mama, noriu niam niam

(net apsiverkiau

) Pati mūsų maitinimo pradžia nebuvo labai sklandi, nes vaikelis pirmom dienom, kol buvom ligoninėje, tik miegojo, nevalgė, neėmė krūties, bet žinojau, kad kelionė į šį pasaulį jam buvo nelengva, abu labai pavargom. Grįžom namo, o tada, kitą rytą buvo super valgymas- pabudom abu ir sėdom nuo 10 ryto iki 17 val.

Valgė, užmigdavo valgydamas, miegodamas valgė, pabusdavo, ir vėl valgydavo

Mes su vyru dar tik planavome vaikelį, pastojom po ilgiau nei metų bandymo, bet aš dar iki pastodama žinojau, kad tikrai maitinsiu, ir man tai sekėsi

Mano sesė nemaitino nė dienos, bet stresuose jos vaikiukas gimė ir augo. Anyta ir jos anyta kažkur nuo pusmečio pradėjo prikaišioti, kad jau užtenka, kiek čia galima, bet aš ir toliau maitinau, nekreipdama dėmesio į jų šnekas. Gal dėl to, o gal dėl ko kito mano lelius vėlai leidosi primaitinamas- kasdien tik nuo 7 mėn su viršum

Mano mama į šitą reikalą nesikišo visai. Ir dabar anyta neseniai visai pasakė lyg tarp kitko, kad nu jau čia maitinimas iki 2,5 metų tai nu tipo

sorry, jau per ilgai. O aš ir vėl laukiu, kada gims mūsų mažasis stebuklėlis, kada jį galėsiu maitinti vėl (ir vėl apsiašarojau).