QUOTE(devuška @ 2013 02 19, 22:57)
o kaip žinot, kad čia tas vienintėlis? O kaip žinot, kad atstūmei netikusį žmogų, o ne tą vienintėlį? Na, aišku be tų akivaizdžių požymių, kad nemyli, ar ten alkoholikas, ar mano atveju narkomanas, draugė sakė nesusidėk su juo, jeigu jau nori susidėt su kažkuo tai va kitas gerbėjas tapytojas bent padoresnis žmogus negu šitas pankas-tarčiokas-statybininkas kavenskas, bet ne, man meilė akis užliejo nieko nematau, po to jau kai kumščius į darbą paleido šiek tiek pradėjau grįžti į realybę ir tai neiškarto, nes nenorėjau matyti tos realybės.
Milijonų vertas klausimas

Iš dalies sutinku su Memo mintmis:
QUOTE(Memo @ 2013 02 19, 23:35)
Bet kai atsiranda tas vienintelis,tai tiesiog emiau ir supratau. Nereikejo nei knygu, nei kazkokio didelio mokslo, nieko. Jauti sirdimi. Tiesiog taip sutverta. Neber nei pavydo nei nepasitikejimo. Nes atsiranda visapusiskas pasitikejimas ir supratimas. Kai tave supranta is akiu, ar is puses zodzio. O kaip zinot ar neatstumei ta vieninteli? Jei jau atstumei tai jis ner tas vienintelis.
Bet nemanau, kad visiem taip pat būna. Ir to vienintelio apibrėžimas nėra toks aiškus ir universalus, galiausiai (eilinį kartą) visuomenės spaudimas jį turėti

Aš bent nelinkusi manyti, kad jei tai vienintelis, tai automatiškai viens kitą suprasit net be žodžių, gyvensit be problemų ir t.t. Gal kam taip ir pavyksta, gal aš tiesiog pesimistė ir MB nėra tas vienintelis iki grabo lentos

Bet kokiu atveju mano nuomone vienintelis yra tas žmogus su kuriuo atsiradusias problemas norisi spręsti, o ne nuo jų bėgti, iškilus sunkumams nori vienas kitam padėti, su kuriuo nori pasenti jo per prievartą netobulindama iki kažkokių iliuzinių standartų ir visai negaila, kad tai paskutinis vyras su kuriuo būsi

O dar labai patinka posakis, kad reikia ne eiti ieškoti vienintelio, o eiti ir būti tuo vieninteliu
Laimės niekam nėra pažadėta. Gyvenimas kiekvienam skiria laiko ir erdvės. Pats žmogus turi pasirūpinti kuo juos užpildyti.