QUOTE(Raudona Saule @ 2013 01 11, 19:06)
prisiminiau vat pvz kaip sitoks dalykas. cia tarybiniai laikai, simtas metu atgal. mano mama buvo ligonis ir jin greit pavargdavo labai, tai kai eidavo iki pardes (tada gi nebuvo maximos kiekvienam kieme) su mumis trim ir pora terbu atgal jau nebevaliodavo pareit, bet sito isoriskai nesimate, grazi moteris ir tiek. ji pasistabdydavo gatvej bele kuria masina ir sakydavo "vairuotojas, bukit toks geras, pavezkite mus kvartala iki namu" ir visada pavezdavo musu visa saika

o cia kas tada?
Sakau, seniau kazkaip paprasciau viskas buvo.
Aisku visada visokiu zmoniu yra, bet dabar labai jau mes jau susvetimeje, nesakau,akd reikai buti Motinom Teresem ir eiti visus bomzus prasuti, bet man tai ta riba yra paprasta . Jei tuo metu nereikai man daryti kazkokios svarbesnes veiklos, jei galiu ir turiu laiko , jei tai trunka ne ilgai tai ir padedi zmogui. Jei negali sakai negali.
MAn paciai prasyti pagalbos tai yra labai sunku, jau ismeginu viska , kad tik nereiktu kitu varginti, nu bet kartais kazkas virsija mano jegas. bet gimus vaikas esi daugiau priklausoma nuo kitu: vyro,jei toks yra, aplinkiniu. Pvz nesciai nei nesove i galva taampyti kazka sunkaus, vien del vaikelio saugumo. PAskui nors ir po Cezario jau tampiau, nes nesinori varginti kitu, nezinai kas cia is gero noro padeda, o kas dantis sukandes, nors dazniasuia tai jauciasi.
O kai su vaikais po miesta pasivaiskcioti pradejau tai pasirode visas musu visuomenes "draugiskumas", gal taip nebuciau pajautusi, jei nebutu teke pagyventi Airijoj, tai kaip diena ir naktis, jei ten nei prasyt nereikia, kas gali vieni kitiems padeda tuose smulkiuose dalykuose, nors mamai su vaikais jie neatrodo tokie jau smulkus.