Na sveikos nėštulytės
Vakar parsiradom namo. Ligoninėj jokiais nesinaudojom internetais, o tik sūneliui dėmesį skyrėm, tai dabar teks perskaityt viską
Mano istroja paprasta:
kaip sakiau - nubėgo vandenys, po Rotos gimdymo lygiai po paros. Taip gražiai - kaip priklauso - iš eilės.

Beje sausio 17 d. buvo numatyta genetikės, taip kad neklydo. Paryčiais lovoje tik pliupt ir bala. Tada susipakavom, dukrytę nuvežėm pas giminaičius (dar sergančią). Šunį pas mano mamą, o tada jau mane. Jokių sąrėmių nebuvo, jokio skausmo - nieko. Tai supratau, kad atsidarymas bus nulinis.
Patikrino mane (8 val. - nieko, gal koks 1 cm. iš jėgos

Bet vandenys (pagal paketą - šiek tiek žalsvi), gal nuo infekcijos, gal kad gėriau antibus. Tai daktgarė nutarė nerlaukti, neskatinti, nes nežinia kada iš vis prasidės tie sąrėmiai, o prigėręs tų žalsvų vandenų vaikelis gali kažkokių patalogijų pasigauti ir pan. Žodžiu - cezaris. Aš net namanau prieštgarauti. Svarbu sūnelį sveiką ištrauktų.
Dar palaukėm, kol operacinė atsilaisvino ir vualia: 10.56 val. išima mūsų išlauktą išmylėtą bernužėlį raudoną burokėlį

Kai pravirko jis, aš irgi paskui. Negali apsakyti tokių akimirkų - visos kas gimdėm, jas žinome - arba tuoj sužinosite
Įvertintas kaip pirmūnas 10:10

3 kg. 240 g. 53 cm. Vos šimtu gramų daugiau svėrė už dukrytę ir 2 cm. didesnis. Pas mane abu vaikai tokie "tarybiniai" nedideli, ne tokie kaip dabar gimsta 4 kg.
Bet po to už tai kosmiškai greitai pirauga nuo pieniuko
Dar palaukėm, kol palata atsilaisvino (vėmiau kol atsigavau), bet vakarop jau viskas Ok.. buvo. vaikelį atnešė - iš karto prie papulio ir siurbti šaunuolis pradėjo.
Ir man viskas tvarkoje su (.), ne tiap kaip vargau, kai pirmą kartą. Matyt patiirtis daro savo. Išvažiuojant jau buvo be kelių g. pasiekęs savo gimimo svorį. kai normalu yra, kad svorį atsistato per pirmas dvi savaites. Spartuolis mūsų. Kemša pilnais žandais. Pas mane ramybė tokia - jokios panikos, taip ir su papais viskas OK. o greičiausiai patirtis daro savo. Viskas aišku kaip ant delno. Pieno pilna nors upėm vežk, bet kitaip ir negali būti, nes pienas galvoje tupi
Tik va dukrytė vargo be manęs - labai jau prisirišusi, (mes visur trise keliaudavom, nierkur jos nepalkdavom, mums taip smagiausia yra), dar serganti. turėjo vyras po pirmos paros ją namo vežtis, nes niekru nebuvo nei pas močiutę, niekur. Tik su tėtuku nurimo ir tai vis manęs virkavo.
Dabar didžiausias iššūkis -išmokti gyventi keturiese: dukrytei tai meilės tai pykčio priepoliai užeina - oi tai kol susigulės viskas

Bet ir tai įveiksim, svarbu visi sveiki būtų. Šiaip labia myli ir glosto broliuką, bet matosi stresiuką patyrė - buvo dingusi mama, o dabar dar su broliu realiu atsirado namie. Bet jau pirmą naktį kažkaip susitarėm, ji savo lovytę užleido, o pati tarp mūsų įsitaisė. O sūnukas - auksinis viakas, dar ramesnis nei dukrytė, pavalgo, pakakina, pasysina ir miega. Jokių ten nešiojimų nereikia. Kol pilvuko diegliukai neatkeliavo - rojus ne gyvenimas.
Tik sakau - dabar matau, koks juokas auginti vieną vaiką, o kai jau du, tai ux, reikaliukų atsiranda.
Mano atsigavimas - normalus, bet kiek sunkiau nei po pirmo CP. Dabar užeina žiauriai randą skaudėti, nors mirk

pjauna kaip su peiliu ar degina kaip ugnis. Gal kad antras pjūvis. Gyvenu tik su žvakutėm nuo skausmo. Ketvirtadienį išims siūlus, tai bus matyt. Nors gimda susitraukinėja puikiai. Žindymas daro pliusą.
Na tai tiek, dabar einu skaityti, kuri pagimdėte ir tapote laimingiausia pasaulyje moterimi - mama :wub
Tai va su Rota abi ten pat buvom ir abi po CP. Buciau turejus tel. butume susimatę gal. Parašyk Rotut, kaip taviškis priėmė broliuką?
Tai iki susimatymo - grįžtu pas mamytes.