QUOTE(micietta @ 2006 05 17, 22:35)
as zinau , kai manasis sako ' as tave myliu' jis zodziais nesisvaisto, nors tai daro daugiau nei kelis kartus per diena... nuosirdumas pastebimas jo akyse, balse, prisilietime tariant sia fraze... ugniaplauke , tu pati sakei, kad buves vaikinas tai isreiksdavo veiksmais , zvilgsniu ir pan, siulyciau tau pastebet savo dabartini ir paziureti kaip jis TAI sako... nepasitikejimas iskart isgaruos..
as matau, kad jis tai sako nuosirdziai

ir juo neabejoju. mane tik trikdo tas daznumas...
Papildyta:
QUOTE(druskute @ 2006 05 18, 08:02)
Tas ir yra, kad juo - kaip ir tikiu, bet netikiu vyrais apskritai:) Ir tai pleso mane i visas puses.
As dar esu kaip ir tu - negaliu sakyti svelnybiu, prisipazinti, kad myliu, nors atrodo viduje sprogstu nuo jausmu pertekliaus.
del pasitikejimo, tai cia kitas klausimas, man taip pat sunku issakyti jausmus, gal kad kazkada buvau stipriai iskaudinta, nuo tada slepiu viska
QUOTE(klajune @ 2006 05 18, 08:43)
Aš buvau lygiai tokia pati

Paskui persilaužiau

Kaip? nžn. Iš pradžių apsiribojau "aš tave irgi", paskui pajaučiau, kad man pačiai to per maža. Ir kad blogai jaučiuos, kai labai labai noriu pasakyt, nepasakau, paskui jis išvažiuoja, o man būna negera

Iš pradžių sakiau tyliai tyliai- pati bijojau išgirst, bijojau tą jausmą nubaidyt. Paskui ėmiau mąstyt dainos motyvais "if tomorrow never comes, will she know HOW MUCH i love her" (jei rytojus niekada neateis, ar ji žinos KAIP STIPRIAI aš ją myliu). Ir pradėjau mylėt šiandien

Parepetavus išmokau "myliu tave" sakyt ir tėvams, ne tik gimtadienių ar motinos dienos proga. Galiu patvirtint, kad tų žodžių reikia. Aišku, geriau darbai be žodžių, nei žodžiai be darbų, bet jei tikrai myli- mylimieji turi tai išgirst

Ir ne kartą- du per metus.
gerai darai, to reikia mokytis