Autizmas ir DAN (nugalėkime autizmą kartu)

aciu uz tikrai labai naudongas nuorodas.... jau bandom pritaikytis viena ar kita metoda


Jurgitute, va va pas mus sita situacija, todel i raidos centra vaiko dar nevedu... ziuresiu kaip cia bus toliau... isterijas jis kelia, bet kaip normalus vaikas... mazoji taip pat jas kelia... dar yra pedantas, bet as esu pedante, tai gal tiesiog toks i mama. Labai isrankus maistui, bet as taip pat. su kitais vaikais labai mazai bendrauja, taciau ir as draugu susirasdavau sunkiai, buvau uzdaresniuo budo. O nuejus pas gydytojus visi kartoja: taip taip tikriausiai autiztas... gal ir lengvesne forma, bet vistiek jau neigalus. Labai nervina. Ir dabar va ta stadija kai stengiuosi daug dirbti pati, nes galvoju kad jei su ta kalba prasimusim tai su kitais autizmo (?) pozymiais susitvarkysim.

Dabar jau zengem nemaza zingsni... sunus vis dazniau ziuri i akis... kolkas dar tik tiems kuriais pasitiki (mama, tete, sese), bet pradzia jau turim, o tai labai guodzia

Sveikos.Kas vartojot L-gliutathiona pasidalinkit.Mano berniukui jau tuoj penki jis nekalba nesusiformave savarankiskumo igudziai,sunkiai bendrauja su kitais vaikais daugiau nori buti vienas

Visi kas varoja šį preparatą tikrai giria ir džiaugiasi rezultatais, aišku jie ne amžini ir pagerėjimas laikinas, bet pradžioje tai tikrai pagerėjimas jaučiamas.

A new study in mice lends support to a novel theory that autism symptoms may, in some cases, result from inflammation and cell distress signals. The study grows out of earlier discoveries supported by a Suzanne and Bob Wright Trailblazer Award from Autism Speaks, and its findings support the researchers’ proposed direction for developing new autism medicines.

Their report appears today in the journal Translational Psychiatry.

In their research, Robert Naviaux and his team at the University of California-San Diego, focus on a cellular signaling system linked to both inflammation and problems with cell organelles called mitochondria. Mitochondria are microscopic powerhouses that supply our cells with energy.

More specifically, Dr. Naviaux focuses on the role of adenosine triphosphate (ATP) and related molecules generated by stressed mitochondria. These molecules provoke inflammation. They also stimulate at least 19 types of so-called purinergic receptors on brain cells, Dr. Naviaux says. Some of these receptors, in turn, have been associated with impaired language and social skills.

In their latest work, Dr. Naviaux's team tested the effect of suramin, a well-known inhibitor of purinergic signaling created in 1916 to treat African sleeping sickness. The treatment is not suitable for long-term use as it can produce anemia and adrenal gland dysfunction. Rather, the researchers used it to advance their idea that quieting cell-distress signaling could ease autism symptoms. If so, a related drug might be developed that’s safe to take long term.

In the study, suramin did block cell distress signals and related inflammation in adult mouse models of autism. Their cells began behaving normally and their autism-like behaviors eased away. However, the drug’s effects did not last after it was discontinued after five weeks.

"Obviously correcting abnormalities in a mouse is a long way from a cure in humans,” Dr. Naviaux says. “But we think this approach – antipurinergic therapy – is a new and fresh way to think about and address the challenge of autism. Dr. Naviaux co-directs UCSD’s Mitochondrial and Metabolic Disease Center.

“It’s good to see this additional evidence in support of Dr. Nauviax’s novel research path,” comments Dan Smith, Autism Speaks senior director for discovery neuroscience. “The continued development of novel treatments and transformative ideas are exactly what we hope for from our Trailblazer grants.” Because suramin is not a safe treatment option for people with autism, Dr. Smith adds, we need to stimulate the pharmaceutical industry to develop new options. “Basic research like Dr. Naviaux’s is critical for doing just that.”

LABA diena visos mamytes kurios turit vaikus su autizmu..
As gyvenu Svedijoi ir mano vaikas turi autizma, pastebejom kai jam buvo du metukai, dabar jam keturi metai.

Mamytes viskas priklauso tik nuo jusu bukit stiprios, turekit daud stipribes ir nepasiduokit ir pamatysit kad vaikas daro dideles pazangos...

Pirma ka siulau tai dieta,, dazniausei vaikai su tokieis sutrikimais labiau neramus, turi problemu su tualetu)

Dieta
valgyti maisto produktus be gluteno
ir vengti pieno produktus,
daug geru patarymu ( su pagalba sios moters dieta, mano vaikas neturi dermatito jau du metai, nenaudojam juokiu vaistu, jam pradingo, asminis kuosulis, ir jis pradejo eit laisvai i tualeta )

http://www.supermama...mp;pid=31625023

stengites su savo vaikais neskubeti pasakot viska ka darot ir daysit i prieki, kad jie neissigastu,,
jeigu turite klausimu raskite

Daiva Bociulyte
+370 67811770 speciali pedagoge,, radau juos televona knygoi

IRIS JOHANSSON " EN ANNORLUNDRA BARNDOM " Knyga svediskai, jeigu rasyt vertyma tikrai mamytes rekomenduoju paskaityt.
Iris turi autizma, ji budama suaugus parase knyga apie savo autizma , savo vaikiste ,, daug geru patarymu kai pelgtis su vaikais, kaip paulti i ju pasauli

DAUG PINIGU NEREIKIA KOVOI SU AUTIZMU, REIKIA MUSU MAMYCIU LAIKO, SUPRATIMO, IR MES GALIM KOVOTI SU LYGA ,KOVA REIKAI PRADETI KO ANKCIAU


stengytes kuo daugiau apkabinet savo vaika po truputi ir jus pamatysit jis prades atsakynet.
muzika, vaikai prisimena zodzius poveksliukus su muzika

kai sakot neimk i burna ,, neik i gatve , nemesk zaislu ...... jie negisti NE jie dirdi imk i burna, eik i gatve ir daro ka jus prasot, bandukit pakeist sakinius, padek zaisliuka, eik kartu su manim ,, sakykil lietai ir kartokit sakini keleta kartu,,,


kai prarandatr kantrybe.. ne rekit,, vaikas nemato kad jus piktas jis mato jausmus..... jus labiau kenkiat sau ir vaikui.. giliai ikvekkite keleta kartu paskaiciuokit letei iki triju, nusiramiknit ir galvokit racionaliai..
viskas bus gerai pamatysit

kalba

paimkit i rankas paveiksliuka arba zaisla arba bet ka ir lietai sakykit kamuooooolis, keleta kartu vaikas prades asuocijuoti daikta su zodziais ir prades kartot ,,, kartotik zodzius su muzika, daina,,, jie prisimena ritma ir zozdius


https://www.youtube....ry=busy beavers

ziuredamas sia programa mano vaikas pradejo budamas 3,5 metu dainuoti visa alfabeta, skaiciuti iki 10,, ir tarti zodzius

MAno vaikui 4 metai dabar jis ne daug kalba, bet as nepasiduodu ir matau kas dien pazangas


MAmytes rasykit as su mielu noru pasidalinsiu mano patirtim


VIENA GALIU PASAKYT

DARZELIS SUGADINO VISKA puse metu jis buvo darzelija ir juo vistimas nuejo atgal dviem metam ( jis perstojo kalbet,muse save labai daug ir mete daigtus labai )

DABAR as 100% namie su juo
jis ramus , laimingas, mes dainuojam daug,
ruosiam valgyt kartu , su daina
labai daug vaikstom, ( vis dar turim didele problema ieit i mazas parsuotuves ,vaikas bijo, ) bet as ne pasiduodu einu i po savaites bandau vel

vaikas bijojo labai vaziuot autobusu,, neverciau,, laukiau kol jis nuspres ,bijo neeinam, bandom kita diena...VALIO DABAR JIS MYLI VAZINET AUTOBUSU

nepasiduokit rasykit

Sveikos,

mano berniukui 8-eri, ir jis turi autizmo bruožų...

Gal mūsų problemos kitokios - kalbiniai vaiko įgūdžiai daug geresni, nei bendraklasių, kalba labai išraiškingai, turi turtingą žodyną ir beveik fenomenalią atmintį. Mokslai sekasi labai gerai, sakysit, ko ji čia dar rašinėja... Žinau, kad daugelio iš jūsų atvejai šimtą kartų blogesni - jūsų mažiai gal niekad taip ir nekalbės ir nebus savarankiški, tačiau patikėkit, bet koks nukrypimas nuo normos tėvams yra sunkus, ir berašant vos neverkiu - negaliu savo vaiko nusivesti beveik niekur - nei pasėdėti į kavinę, nei leisti į būrelį, nei į ekskursiją... Mano sūnutis kitų, normalių vaikų tarpe iš karto iškrenta iš konteksto. Nuo lopšelio laikų pripratau, kad auklėtojos rodo pirštais, mat, buvo labai stipriai išreikšti pasikartojantys judesiai. Vėliau įpratome prie etikečių - pats blogiausias vaikas. Laikui bėgant tų etikečių dedama vis daugiau - pats šlykščiausias, kvailiausias, blogiausias.. Bandžiau aiškinti mokytojai, kad per kūno kultūrą iš jo reikalauti komandinio žaidimo - tolygu neįmanomai misijai, kad versti per pertraukas jį žaisti su kitais vaikais - tolygu kelionei į Marsą, o reikalauti, kad kalbant žiūrėtų į akis, ir pykti dėl to, kad taip nėra - mažų mažiausiai neprotinga, tačiau nemanau, kad mane kas supranta... Aš pati turėjau autizmo bruožų, žinau, kas vyksta su vaiku, kai įkrenta į pasikartojančius judesius (aišku, galiu ir klysti, visgi kiekvienas žmogus yra kitoks), tačiau tai man nesutrukdė LABAI gerai mokytis. Tiesa, kai kurios baimės ir fobijos tuo metu UŽTIKRINTAI užkirto kelią pasiekti daugiau, nei būčiau galėjusi, kita vertus, dar ne vėlu... Kuo esi vyresnis, tuo daugiau visko savyje gali kontroliuoti, laužant tam tikras baimės, tačiau kai esi vaikas - tam reikėtų specialisto pagalbos ir priėjimo...

Labiausiai autizmo bruožai vaikui pasireiškė, kai jam buvo gal kokie 2-3 metukai, 2 metų iš viso nekalbėjo, buvo labai jautrus garsams, nesidavė apkabinamas ir dar daug ko galėčiau pasakoti. Tačiau, kas labai užkabino parašyti čia - kaip Liliana rašė - prie apkabinimų mes įpratinom, dabar būna gana dažnai, kad pats pribėga, apsikabina, pabučiuoja. Visgi teisybė yra tokia - autistiški vaikai bent jau Lietuvoje tai yra tėvų, ir tik tėvų problema - nesakau, kad visi pradės duoti tą vadinamąjį feedback'ą vien dėl to, kad tėvai jam rodys dėmesį ir meilę, tačiau rezultatai tikrai bus... Vėliau labai daug kas priklauso nuo mokytojo - ne visi nori terliotis su vaiku atskirai. Daug galvojau apie leidimą į privačią mokyklą, tik kaži, ar tai ką padėtų...

Neįsivaizduoju, kaip koreguoti vaiko miegą, stereotipinius judesius, pykčio priepuolius, skatinti socialumą. Jaučiuosi pati visiškoj neviltyje dėl žmonių nesupratimo, kreivų žvilgsnių - juk nepulsi kiekvienam pasakoti visos istorijos... Norėčiau vaiką kur nors išleisti, kad ir į ekskursiją, bet žinau, kad bus bėdų -susidomės visiškai ne tuo, kas rodoma visiems, užsižiopsos į kažką, kai visi bus jau seniai nuėję, arba tiesiog nueis kažkur atskirai, nes jam "buvo labai įdomu, iš ko tas padaryta, ar kaip ten viskas yra" - liaudiškai tariant, "nugrybaus kur nors" (nors nieko blogo nepadarys). Žinau, kad paskui sulauksiu pasipiktinimo lavinos iš mokytojų, kaip blogai auklėju vaiką, kaip jam viską leidžiu, kad tokius vaikus reikia bausti, ir labai griežtai, o ne glostyti, ir t.t.

Sorry, tiesiog išsiliejau, bet šiandien kaip tik ta diena, kai eilinį kartą iš mokytojo išgirdau, kad mano vaikas pats blogiausias, kad tokio vaiko savo praktikoje dar nėra turėję, kad niekas jo elgesyje nesikeičia, kad pamokoje jis tiesiog dažnai gyvena savo gyvenimą, negirdi, kas darosi aplinkui, ir kad jis yra tiesiog visiškai beviltiškas, kad niekas geras iš tokių vaikų neišauga... autizmas suprantamas kaip visiškas atsilikimas, o jeigu vaikas gerai mokosi, yra gabus - vadinasi, jis yra tik išpindėjęs, išlepintas - diržo jam, keliu į užpakalį ir į kampą, ir bus tvarka... jeigu negali žiūrėti į akis, pasisveikinti - vadinasi, nemandagus. jeigu atlieka stereotipinius judesius - idiotas. jeigu nesugeba būti komandoje, žaisti su kitais vaikais - neklaužada ir destruktyvaus elgesio, jeigu užeina pykčio priepuolis - isterikas, jeigu nemėgsta kitų žmonių prisilietimų, ir instinktyviai visus atstumia - mušeika...

o pas medikus konsultuojates? gal jei vaikas turetu diagnoze niekas ant jo sitaip 'nevarytu'...

Aš lygiai tą patį siūlyčiau, visų pirma gauti diagnozę. Jūsų atveju labai panašu, kad vaikas tipiškas aspergeris.
Be diagnozės visi reikalauja iš vaiko, to ko ir iš kitų, o jie to pdaryti tiesiog negali.
Buvau darbe pakliuvusi į tokią situaciją. Kadangi esu dėstytoja, vienas studentas įstojo tipiškas aspergeris. Tačiau apie tai niekas man nepasakė, gal iš tiesų jis net neturi diagnozės, nors elgesys yra tipiškas. Taigi kadangi nieko nežinojau ir reikalavau visko kaip ir iš kitų, kilo baisus konflikas. Jis negalėjo piešti studijoje, jam trukdė susikaupti, jis nesuprato užduočių, pakartodavo mano žodžius, o esmės nesuprasdavo, klausdavo visko po keliasešimt kartų ir pan. Visus nervindavo nes vaikščiodavo po auditoriją pirmyn atgl taip blaškydamas visą grupę. Arba jei prašydavai nupiešti stilizaciją metų laikų tema jis viską užspalvodavo viena spalva. Tai yra pavasarį žaliai ir pan. Po to prieidavo ir sakydavo žiūrėk kaip gražiai padariau. Kadangi namuose turiu tokį patį, kreipiausi į savo vaiko psichologę ir ji man viską paaiškino, paaiškino kodėl jis taip elgiasi ir pan. Nuo to karto viskas pasikeitė ir daugiau problemų nebebuvo. Tiesiog priimi jį tokį, koks yra ir viskas, nebereikalauji iš jo to, ko jis negali padaryti. Visiems tapo ramu.
Aš tai jūsų vietoje gaučiau diagnozę, nueičiau pas mokytoją nunesčiau literatūros pasiskaityti, galima duoti knygą "10 dalykų, ką jums nori pasakyti vaikas autistas" ir galbūt visos problemos taikiai išsispręstų.
Bet jau mums tai padeda. Jei stovime eilėje, o vaikas nerimsta, jam sunku stovėti ir visi pradeda rėkti ant mūsų mes sakom mūsų vaikas autistas ir visi nurimsta, problemos nebelieka. Taip daug labai kur padeda.

Sveikos mamytės, noriu pasidalinti geromis žiniomis. Nuo liepos mėn. dalyvauju Tatjanos Lepinos mokamoje vaikų atstatymo programoje.
Aš asmeniškai patkėjau būtent ja (pasiklausius jos istorijos pamačiau daug panašumų su mano vaiku ir supratau, kad ji žino apie ką kalbama). Išbandžius begale visokių vaiko sveikatos gydymo variantų nebemačiau, kad galiu pati toliau eiti savarankiškai, gydytojais nebetikėjau, tad pasitiklioviau intuicija ir ji manęs nenuvylė! Nusprendžiau dalyvauti programoje, jos konsultacijos vyksta webinaruose, kartą per savaitę, taip pat susirašinėjama el. paštu. Deja tik rusų k.

Kas nedrįsta ir abejoja-prašome klausti, kiek galėsiu padėsiu, dabar renkama nauja mamyčių grupė. Tikrai yra rezultatų visoje mamų grupėje, mano vaikui nėra diagnozės autistas, bet yra emociniai sutrikimai, kalba sunkiau sekasi, ištisai sirgo bakterinėm, virusinėm ir t.t t.t.t.t dabar jam 7 m. Pradėjus biokorekciją per kelias savaites pradėjo žiūrėti tiesiai į akis, dabar jau eina 4 mėnuo: nebedirglus, nėra isterijų, nebijo naujos aplinkos, bendrauja su bendraamžiais (anksčiau daugiausiai su jaunesniais) ir daugelis kitų gerų dalykų ir tai tik psichikos pasikeitimai-tai viršus-patys giliausi dalykai fiziniam kūne, vyksta intensyvus imuniteto atstatymas (mes be gliuteno, kazeino ir t.t.). Turbūt pakolkas esu vienintelė dalyvavusi programoje iš Lietuvos.
Mamos ieškokit, domėkitės, tai išgydoma, bet viską turite padaryti jūs, nesitikėkit stebuklingų tablečių ar tik gydytojų pagalbos-viskas tik jūsų pačių rankose.

Pateikiu nuorodą
http://free.autismhe...motionalurl.com

Diagnozės mes kaipo tokios ir neturim. Kai vaikui buvo du metai, ir tie autizmo bruožai buvo labai labai ryškūs, tai siuntinėjo mus nuo vieno specialisto pas kitą - šeimos gydytoja kategoriškai nesutiko, kad vaikas autistas, neurologei buvo panašu, kad turi autizmo bruožų, bet nėra tikras autistas, tai paskui nusiuntė pas tokią ypatą, kurios apskritai negalima prileisti su vaikais dirbti. Kadangi vaikas nekalbėjo visiškai (jam tada buvo du metai), tai iš karto nustatė - atsilikęs ir debilas, kadangi, jos nuomone, kabinete neparodė "konstruktyvaus" žaidimo (nors pati pabėrė krepšį leliukiškų barškučių), vaikas pradėjo pykti ir nervintis (nes buvo pusiaudienis - pietų miego metas, o kito laiko mums nesiteikė skirti), jį buvo labai sunku nulaikyti, pastoviai zujo ratus aplink jos stalą, bandydamas paimti kokį antspauduką ar tušinuką, o galų gale, trenkė durimis, ir išėjo į koridorių (nes ten buvo normalesnių žaislų). Nusiuntė pas psichologę - jinai stebėjo vaiką, davė dėlionių, liepė atlikti visokias užduotis, paskui pasakė, kad pas ją lankytis nereikia, jos nuomone, vaikas tikrai neatsilieka nuo bendraamžių.
Taigi vat taip yra su tom diagnozėm... Mokykloje tai net nežinau, ką apie mus galvoja, gal, kad asocialūs tėvai esam, neauklėjam vaiko. Nes pas jį ir humoras labai juodas, tiesmukas toksai, ta prasme, jis kitaip supranta juokelius, tai manau, kad suaugę dažnai kraupsta...Su tuo pačiu buvimu komandoje - man taip suspaudžia širdį matant, kad jis negali išbūti vienoje krūvoje su vaikais - pvz. būna kokios šventės, estafetės, visi vienoje krūvoje, o aš randu savo vaiką varlinėjantį kur nors atskirai... kas svarbiausia - kad jis pats VISIŠKAI TO NEPASTEBI, na, kad jis atskirai - jam gerai ir su savim... Vaikystėje žiauriai bijodavo įvairių garsų - dulkių siurblio, kad ir stipraus vėjo ošimo, rėkdavo užskišęs ausis iki isterijos, sunku būdavo nuraminti. Dabar tas pasireiškia mažiau, tai yra, prie "įprastų" garsų įpratinom, išaiškinom (per eilę metų), kad tai nepavojinga, tačiau jeigu taip pasitaikytų situacija su kokiu nauju nežinomu garsu, tai neįsivaizduoju, kas būtų...
Prasideda savarankiškėjimas - kai vaiką jau galima išleisti ir su draugais, tačiau niekada negali būti tikras, kad nesulauksi skambučio, kad "aš nenoriu čia būti, pasiimkit mane", ir rasi kur nors kamputyje tūnantį, kai visi tuo tarpu linksminasi...
Stereotipiniai judesiai - pas mus konkrečiai lingavimas - aiškinu jam kad iš tavęs greitai pradės juoktis klasiokai, gal tu pasistenk susiimti, sukontroliuoti save... Bet jis tuo metu būna įnikęs į "aukštas materijas", kad ir kaip juokingai skambėtų - pvz. kas ten kosmose darosi ar pan.. Miela ir kartais juokinga, ir graudu be galo, ir nebeįsivaizduoju, kaip jam dar padėti...
Čia skaičiau, kad autistams trūksta cinko, būtent apie tai nieko nebuvau girdėjusi. Ar galima bandyti duoti tiesiog cinko papildų, esančių vaistinėse, ar tai turi būti kažkoks kitoks cinkas? Ir dar noriu paklaust... gal kas susidūrėte su tuo, kad stereotipiniai judesiai kartojasi naktį? Mūsų atveju vaikas linguojasi taip, kad su visa lova po kambarį važinėja... Gydytojai šiuo klausimu visiškai bejėgiai..

Dar pridursiu - pvz. skaito jis labai gerai, tačiau visiškai, visiškai be intonacijos.. Na, šitą gal per laiką galima kažkaip "pradirbti", nes pradžioje būdavo, kad skaitydavo greitai ir ištisai - tai yra, nesuvokdavo, kas yra sakinio pabaiga (nors teksto turinį kuo puikiausiai suvokdavo).. Judesiai dažnu atveju nekoordinuoti - na, kaip ir viskas lyg ir normoje, kita vertus, plika akimi matosi, kad kažkas ne taip - jeigu bėga, tai keistai rankomis mosikuos, net nežinau, kaip nupasakoti - didelė tikimybė, kad užklius kažką, nuvers ar numes.. Įdomu, ar tai irgi galima "pradirbti", o gal tiesiog išaugs.. Visgi, teisybę pasakius, pradžioje buvo daug daug blogiau... Kita vertus - visas mano laisvalaikis, dienos ir naktys paskirtos jam... Nežinau, ar čia mano nuopelnas (nes apart to, kad mylėjau, nieko daugiau nepadariau), ar tiesiog mums labai labai pasisekė - tačiau pokyčiai akivaizdūs...
Ir kaip mums vėl bandyti nustatyti diagnozę? Prašyti, kad vėl duotų siuntimą į raidos centrą? Ar tai daryti kažkur privačiai? Kokiu būdu nustatoma diagnozė? Gal visgi mes jau pro tą praėjome (žr. mano postą aukščiau)?