QUOTE(balleys @ 2013 03 19, 15:08)
as neturejau omeny kad abu super duper teisinguoliai, bet yra tokiu zmoniu kurie nori reguliuot visa tavo gyvenima nesvarbu gyvenat jus kartu ar atskirai. Mano nuomone nesikeicia, ir jei gyvena zmones kartu tai yra abipusis sprendimas, o ne tik vienos kurios puses, reiskia abi puses turi gerbt vieni kitus. Juk niekas neliepia anytai tu pasispausk mes atsikraustom pas tave
gal tėvai iš gailesčio priėmė? gal matydami, kad sūnus - vištalis dar, žmonelė - ne geresnė, pilvukas pūpso, nesugebėjo pasakyti "ne"?
gal nepagalvojo, kad jie, būdami dar "žali" ir sulaukę pagalbos, ims skleisti plunksnas ir jaustis visateisiais, labai savarankiškais ir subrendusiais svetimuose namuose?
Variacijų - milijonas. Jei tėvai iš geros širdies priėmė, tai reikia tik tyliai džiaugtis laikina pastoge ir kuo skubiau ieškotis savo pastovios, o ne įsitaisyti kaip kokiam tarakonui.
Didžiausia pagarba tėvams - parodyti, jog jie nesuklydo augindami savo vaikus, ir išaugino juos į atsakingus, sąmoningus žmones, sugebančius savimi pasirūpinti, o ne infantilius ir nesavarankiškus.
Papildyta:
Išties, man paprasčiausiai būtų buvę gėda eiti pas tėvus su savo antrąja puse ir sakyti "priimkit, nes mes kitaip neišsilaikom".
Tuo tarsi parodoma, kad tėvai nesugebėjo manęs užauginti darbščiu, atsakingu žmogumi
Mes su vyru anksti pradėjome kartu gyventi, tai nuo tos dienos, kai įsikūrėme kartu, man net nesmagu ir kažkaip nejauku būdavo paimti kokių pinigėlių, ar paramos, kai tėvai duodavo - kaip čia taip, aš jau suaugusi, juk su vyru gyvenu! Apie gyvenimą kartu net minties nebuvo...