QUOTE(Moonte @ 2013 03 19, 20:38)
Paklauskite sio klausimo Aimejos, ji yra sio poziurio propaguotoja. Man niekas niekada nelipo ant galvos ir tikrai neuzlips. Nes nemanau, kad suauge ir sukure savo seimas zmones yra remtini infantilai.
Supranti, jei kažkas turi teksto suvokimo problemą, tai ne rašančiojo kaltė.
Aš nemanau, kad suaugę ir savo šeimą sukūrę vaikai tampa jau ne tavo vaikais, jau kažkas svetimo, lauk iš namų, kraustykis, dink. Nemanau.
Lygiai taip pat nemanu, kad jei šeima LAIKINAI apsigyvena pas anytą (tema apie ją) tai kažkaip labai apriboja ją, uždaro į sandėliuką, atima viską ir dar apvalgo. Tiesiog kyla tam tikri buitiniai nepatogumai ir tiek. Laikini.
Aš iki metų laiko labai seniai gyvenau pas anytą. Va tau, Moonte, jos išminties reikėtų pasimokinti. Nei aš ten buvau auksas, nei jinai man buvo draugė. Bet vyresnis žmogus aiškiai suvokė tos dienos situaciją, kad šiandien yra taip kaip yra, ir taip geriau mums. O mes- tai jos sūnaus šeima. Nebuvo jokios pozos- aš šeimininkė, mano namai, nepatika , lauk, buvo tik gražus priėmimas,manęs, jai dar visai svetimos. Be jokios abejonės gal ir aš kažkuo netikau, ir man daug kas netiko. Bet va ta vyresnio žmogaus išmintis be konfliktų, be pozų gyventi, tam tikrą laiką, įdėjo didžiulį indelį į tolimesnį bendravimą. Iki šiol jai esu dėkinga už tai. Tai pavyzdys man, kaip reikėtų elgtis su savo vaikais. Todėl taip ir kalbu. Nei mes ją tuo metu apvalgėm, nei nuskriaudėm, nei kažkokia beteise savo namuose padarėm, tiesiog gyvenom kartu, o tai sudarė galbūt tam tikrų nepatogumų. Jie praėjo, baigėsi.
Tegul nors truputį Dievas turi būti... (O. Zacharenkovas)
Ir duok Dieve jums dvigubai to, ko linkite man!