Kažkada man šis skyrelis buvo kaip šiaudas, už kurio bandydavau laikytis... Kažkada sėdėdavau prie kompiuterio užverktomis akimis ir skaitydavau visas šias istorijas... Prisimenu vaivos juosta, rugseje ir kitas, kurios rasdavo paguodos žodžių, kai rodos, niekas aplinkui nesuprasdavo, ką išgyvenu... Nežinau, kaip būtų buvę, jei ne angeliukų mamų palaikymas, kartu išgyventas skausmas? Ačiū Jums.
Buvo laikas, kai galvojau, jog jau niekada nebūsiu laiminga, nesijuoksiu, jog visas gyvenimas sugriuvo. Bet iš tikrųjų, laikas gydo... Atsigavusi po sūnelio mirties, susilaukiau dukrytės ir grįžo džiaugsmas, grįžo laimė. Dabar galvoju, kad ir kaip sunku būtų, reikia kažkaip iškęsti, nes kažką praradę, kažką gauname. Aš praradau labai daug, bet daug ir gavau.
Oi, mamytes, kiek skausmo reikia istverti ir kiek islaukti, kad butu galima gyventi?... Siandien jau trys menesiai, kai pagimdziau ir netekau sunelio... Jau buvo kiek apsitraukes skausmas, bet visa nakti neuzmigau, viska iki smulkmenu prisiminiau, isgvildenau ir vis ieskojau kazkokios vilties, kad taip galejo nenutikt. Man kartais taip baisu buna, kad atrodo einu is proto, o niekas man to nepasako. Lyg kazkoks vakumas aplink. Bet vis kaupiu ir kaupiu jegas, kad gyvent toliau. Kiek skausmas turi formu ir lygiu tikriausiai zino tik vaiko netekusi mama. Gerai, kad yra tokia vieta, kur gali parasyti, Tau tikrai patars, paguos ir tuo galiu tiketi, galiu tiketi kitomis ta isgyvenusiomis mamomis. Degu zvakele savo ir Jusu Angeliukam.
Emilio mamyte, buvau rašiusi, kad pradėjo gėrėti po 8mėn, bet gyvenimo spalvas kol atradau praėjo 2 metai... sulaukus dukrytės, širdis dainuoja, bet širdies kamputis priklauso ir kitai Dukrai ji mano prisiminimuose, mano mintyse pastoviai...auga jos man 3
Prieš Tau gimstant dažnai mąstydavau, kokią dukterį norėčiau užauginti.
Ar puošnų, išpuoselėtą, ar žaismingą ir linksmą vaiką?
Ar norėčiau, kad ji būtų ,,namų tvarkytoja'', ar -atidus žmogus?
O gal ir viena, ir kita?
Nė viena šių svajonių neišsipildė.
Turiu nepakartojamą, nenuspėjamą, mįslingą ir žavingą - JĄ... [SIZE=7]
Nesakykim, kad gyvenimas-tai zebras. Geriau tikėkim, kad pianinas: jame juodų klavišų mažiau...
Sveikos, Seniai pas jus buvau užsukusi, atrodo visas dešimtmetis praėjo... Sveikinu visas, susilaukusias mažylių mamytes Ir apkabinu mažylių netekusias O mano gyvenimas toliau griūna... atrodo, kad slystu nuo aukšto kalno ar krentu nuo skardžio į bedugnę... jaučiuosi kaip voverė įstrigusi rate - bėgu stengiuosi, bet niekaip negaliu iš jo ištrūkti... Žinot, vienas žmogus man pasakė "neleisk kad kiti tau linkėtų stiprybės - nes tada dar gausi išbandymų; ir niekada nesakyk, kad gyvenimas blogas, nes visada po to sužinosi, kad būna dar blogiau". Taigi, stengiuosi galvoti, kad jau rytoj bus geriau, ir džiaugiuosi tuo, ką turiu brangiausio - savo nuostabia dukra. Juk visos gyvenime turime kuo džiaugtis, kad ir maža smulkmenėle, taigi ir džiaukimės: kad gražus oras, kad saulės daugiau, kad esame sveiki, kad turime stogą virš galvos, kad esame kažkam labai reikalingi...
Mielos mamos, jūs esat nuostabios. Man teko laimė pagimdyti sveiką dukrytę, glausti ją šalia saves,myluoti.. Net negaliu isivaizduoti, ka as daryciau be jos.. Net negaliu isivaizduoti, ka jus jauciat... Taciau paskaiciau jusu tema, nubraukiau ne viena asara ir supratau, kad jus esat tiesiog nuostabios.. Jus tiek daug iskentejot, pasiryzot vel gimdyti.. Neturiu net zodziu.. Tik noriu jums ppadekoti. Padekoti,kad esat.. Jusu deka, tapau geresne mama,zmona... Laikykites, as jusu tema seksiu, nes jus man - tikrieji sio pasaulio stebuklai
Pamenu,kaip maldavau to kas auksciau,kad padetu isgyvent pirma nakti po gimdymo,kai pasake,kad mire musu maziukas. Pamenu, kad nepamenu antros paros is to skausmo. Siandien 3 menesiai,o maldauju dar dienos,dar paros,dar savaites. Jokio cia stebuklo, tiesiog reikia gyvent su prasiverusiu pragaru...
Pamenu,kaip maldavau to kas auksciau,kad padetu isgyvent pirma nakti po gimdymo,kai pasake,kad mire musu maziukas. Pamenu, kad nepamenu antros paros is to skausmo. Siandien 3 menesiai,o maldauju dar dienos,dar paros,dar savaites. Jokio cia stebuklo, tiesiog reikia gyvent su prasiverusiu pragaru...
kaip skauda skaityti tave.Tau taip viskas dar sviezia.Nera paguodos zodziu tokiu atveju,tiesiog nera,arba jie visi banalus.Tau teks tai isgyventi siandien ,rytoj,poryt...
Tiesiog apkabinu
Emilio mamyte, mums abiems tas skausmas dar toks šviežias, liūdna ir sunku...bet gyvenimas tęsiasi, o tu tikrai turi dėl ko stengtis, tavęs reikia tavo sūneliui kuris yra šalia...Laikykis
Tas laikas kartais atrodo taip greitai bėga, o kartais atrodo kad dienos sustoja...Užeina tokios mintys, kad TAI nutiko ne man, lyg kažkur skaičiau baisią istoriją...o kartais iškyla visi prisiminimai ir verkiu valandų valandas užduodama tą patį klausimą KODĖL??? Vaikštau po namus bandydama surasti nors kokį daiktelį ar drabužėlį savo Angeliuko, nors žinau kad tikrai nerasiu...Nepatinka man ir saulėtos dienos, nes svajojau kaip vežiosiu savo mažiuką....o dabar nėra ką vežti Beto tiek daug mamų su savo vaikučiais vaikštinėja, ir taip pavydžiu jom, kad gali būti šalia jų...
Bet šiandien jau pradėjau svajoti apie kitą leliuką, pasiilgau to laukimo jausmo, to kutenimo pilvuke...Nenoriu vėl per daug prisisvajoti, bet tikiuosi, kad gyvenimas leis dar man tai patirti ir tą svajonę laikyti savo rankose...
Bet šiandien jau pradėjau svajoti apie kitą leliuką, pasiilgau to laukimo jausmo, to kutenimo pilvuke...Nenoriu vėl per daug prisisvajoti, bet tikiuosi, kad gyvenimas leis dar man tai patirti ir tą svajonę laikyti savo rankose...
Apkabinu ir tave..Man be proto gaila Jūsų visų,ypač tų ''šviežių'' mamų
Gerai,kad svajoji,galvoji...tik kitas vaikelis sumažins skausmą.Todėl nieko nelauk,nueik [pas gydytoją -pasitark ir pirmyn svajonęs link
Paspaudus "atsakyti" pamatau balta lapą,ir nežinau nuo ko pradėti rašyti.Šiandien savaitė laiko praėjo,kaip netekau savo Angelo...mums buvo 23 sav. ir visiškai netikėtai,neplanuotai,net negalvotai jis pradėjo belstis į šį pasaulį...nuvažiavus į ligoninę gimdos kaklelis buvo atsiveres 3 cm. gydytojai pasake: reiks gimdyt. Nesuvokiau nieko,galvojau,kad tai sapnas, rėkiau iš širdies skausmo, kodel? juk viskas buvo idialu,nėštumas ėjo gerai. ir kodėl, už ka? pagimdžiau savo angelėlį, jis buvo visai silpnutis,neverkė,negirdėjau jo riksmo, jis išgyveno valandėlę. negaliu sau atleisti už tai,kad jo nepamačiau, gydytojai siūlė kelis kartus,mes su vyru atsisakėme, taip mes silpnavaliai... tuo metu atrodė geriau nematyti ,nes būtume mirę iš skausmo. kitą dieną kaltinau save,kodel nepadariau visko iki galo,kodėl aš jo nepamačiau...turiu voką,kuriame yra jo nuotraukytė,su vyru manome,kad ją pažiūrėsime šiek tiek vėliau. kūnelio nepasiemėm( viskas vyko ne Lietuvoje,išvažiavus pasisvečiuoti į kitą šalį, kita šalis,kita kalba,buvo labai sunku susikalbėti, sunku gimdyti,nes nelabai ka supratau ką gydytojai klausė ,kokius vaistus leido, vis skambindavau savo gydytojui i lietuva ir duodavau rageli daktaram,kad tinkamai viska paaiskintu) save graužiu,kad nepamačiau kūnelio, kad aplamai važiavau į kitą šali.kaip gyventi toliau,liko tik tuštuma... pilvelio nebėra, rubeliai,visi atsiminimai drąsko širdį,kur eiti,ką daryti,kuom užsiimti nebežinau...dėl ko taip nutiko? niekas atsakymo man nebeduos,ir sūnelio nebegražins...
