QUOTE(gorosinka @ 2013 05 10, 11:15)
Begalinė užuojauta Tau....
bet ar yra paaiškinimas tokiam likimui?
dėl ko jie miršta dar pilvuke
QUOTE(xiuke @ 2013 05 10, 13:38)
Papildyta:
gal todėl man svainės dukra ir svetima...nors gimdėm panašiai, bet širdis mano užblokuota...tiesiog nematau to vaiko...nuvežam dovanų, bet bendrauti aš nenoriu...ji gyvas priekaištas man to ko neturiu...gal dar ir dėlto, kad čia ne mano giminė
Jūs kiekviena čia rašot, kad nežiūrit ir nemylit kitų vaikų. Bet kaip taip įmanoma?..
Aš tikrai baiminuosi to ateinančio laiko, bet tikiu ir tikrai dėsiu visas pastangas, kad mylėčiau sesės vaikelį. Juo labiau, kad tikėtina, jog mus kvies būti krikšto tėvais... Bus sunku, bet aš tikrai susitvarkysiu su šiuo sunkumu.
Gal ir kitaip mąstau nei jūs, bet tikiu, kad ne veltui mums duotas šis išbandymas. Tikiu, kad Dievas apsaugojo mus ir mūsų angelėlį nuo sunkesnio gyvenimo. O dėl to kiti vaikučiai tikrai neturi kentėti.
QUOTE(gorosinka @ 2013 05 10, 14:35)
Jūs kiekviena čia rašot, kad nežiūrit ir nemylit kitų vaikų. Bet kaip taip įmanoma?..
Aš tikrai baiminuosi to ateinančio laiko, bet tikiu ir tikrai dėsiu visas pastangas, kad mylėčiau sesės vaikelį. Juo labiau, kad tikėtina, jog mus kvies būti krikšto tėvais... Bus sunku, bet aš tikrai susitvarkysiu su šiuo sunkumu.
Gal ir kitaip mąstau nei jūs, bet tikiu, kad ne veltui mums duotas šis išbandymas. Tikiu, kad Dievas apsaugojo mus ir mūsų angelėlį nuo sunkesnio gyvenimo. O dėl to kiti vaikučiai tikrai neturi kentėti.
Aš tikrai baiminuosi to ateinančio laiko, bet tikiu ir tikrai dėsiu visas pastangas, kad mylėčiau sesės vaikelį. Juo labiau, kad tikėtina, jog mus kvies būti krikšto tėvais... Bus sunku, bet aš tikrai susitvarkysiu su šiuo sunkumu.
Gal ir kitaip mąstau nei jūs, bet tikiu, kad ne veltui mums duotas šis išbandymas. Tikiu, kad Dievas apsaugojo mus ir mūsų angelėlį nuo sunkesnio gyvenimo. O dėl to kiti vaikučiai tikrai neturi kentėti.
Iš pradžių labai sunku būna žiūrėt ir galvot,kad ir mano toks galėjo būti.
Man ilgokai skaudėjo,nes mūsų draugų sūnus gimė viena diena vėliau.
Pamatydavau ir įsivaizduodavau,kad ji lygiai tą patį darytų,sakytų ir t.t
Bet nežiūrėt ar nemylėt,taip nebuvo.
tiesiog,dabar jau žiūriu į jį su ilgesiu savo Vaiko.
bet jis man patinka,jis mielas ir t.t
QUOTE(Lu @ 2013 05 10, 14:30)
Begalinė užuojauta Tau....
bet ar yra paaiškinimas tokiam likimui?
dėl ko jie miršta dar pilvuke
bet ar yra paaiškinimas tokiam likimui?
dėl ko jie miršta dar pilvuke
Mūsų situacijoje tai kol kas paaiškinimas tik toks, kad mano gimdoje buvo baisi infekcija. Esant 7-8 nėštumo mėnesyje, man padidėjo leukocitai ir CRB. Gydytojai manė, kad gerklėje yra uždegimas ir gydė nuo to. Tačiau sugėrus antibiotikų kursą tyrimai nepagerėjo. CRB buvo pakankamai nedidelis, tai gydytojai tiesiog laukė, kol pagimdysiu ir tiek.
Jau pagimdžius leliuką ir paėmus tepinėlį iš gimdos, paaiškėjo, kad pas mane baisi infekcija. Buvo aptiktos trys bakterijos. Gydė visą savaitę su itin stipria antibiotikų doze.
Tai kol kas ir spėjama, kad angelėlis užsikrėtė nuo mano infekcijos ir žuvo.
Dar pagimdžiusi girdėjau, kad gydytojai kalbėjo, jog placenta maža ir virkštelė trumpa. Tik niekas man jau nepaaiškino, ar tai galėjo būti leliuko mirties priežastimi.
Gal jūs kas nors nusimanot apie tuos dalykus?
QUOTE(Lu @ 2013 05 10, 14:49)
Realiai neturiu atsakymo į šį klausimą. Vaikutis jautėsi gerai. Neblogai judėjo, širdutė gerai plakė. Aš 15 d. ryte buvau apžiūroj. Rašė širdelės tonusus ir viskas buvo gerai. O 16 d. ryte jau konstatuoja mano mažiuko mirtį. Tyrimų nukrypimas nuo normos buvo nedidelis.
Daug kas mane protino po gimdymo, kad duočiau gydytoją į teismą. Bet susilaikėm, nes mums tai vaikelio nesugrąžins. Dabar vienintelį, ką padarysiu, tai pakeisiu gydytoją, nors ji man ir labai patinka.
Aš iš Klaipėdos.
QUOTE(gorosinka @ 2013 05 10, 07:50)
Praėjo 2 mėnesiai, aš tikrai jaučiuosi kitaip nei pirmom savaitėm...kartais sėdžiu ir galvoju ar aš tikrai tokia stipri? o gal nesuvokiu dar kas įvyko? o gal Jo taip nemylėjau? Bet mylėjau, tikrai labai mylėjau ir dabar labai myliu
ir kiekvieną dieną Jį prisimenu, ir ašaras nubraukiu, ir pasikalbu ir labai ilgiuosi...Bet tiesiog manau kad susitaikiau su tuo, kad Jo daugiau niekada nebepamatysiu, nejausiu šalia, neauginsiu ir niekas nebesugrąžins mano vaikiuko...o gyvenimas tęsiasi...Atsiranda ir šviesesnių dienų...išėjau iš seno darbo, šiandien buvau pokalby dėl kito, pirmadienį vėl pakvietė...tikiuosi kad atsiras nauja veikla, užimsiu mintis, nes kuo mažiau sėdi ir galvoji tuo mažiau skauda...
O laikas bėga, manau jau greitai galėsiu pradėti galvoti apie kitą
labai bijau, bet noras atrodo didesnis už baimę...nors galvojau gal reiktų pas kokį psichologą apsilankyti, pasikalbėti apie baimes ir kaip jas įveikti...O aš kažkaip nejaučiu abejingumo kitiem vaikam...tik suspaudžia širdy kai pamatau maždaug tokio amžiaus koks būtų mano mažylis...ir labai skauda širdį kai vyras žaidžia su draugų vaiku, tada įsivaizduoju kad taip būtų žaidęs ir su mūsų...
Labai man padeda ir šitas forumas, užeinu čia kai būna labai liūdna ir užplūsta ilgesys...čia nesijaučiu tokia vieniša, galiu rašyti tai ką jaučiu, nes išsikalbėti nelabai turiu su kuo, o beto kalbėti sunkiau, nors ir rašant ašaros rieda...
QUOTE(gorosinka @ 2013 05 10, 14:35)
Jūs kiekviena čia rašot, kad nežiūrit ir nemylit kitų vaikų. Bet kaip taip įmanoma?..
Aš tikrai baiminuosi to ateinančio laiko, bet tikiu ir tikrai dėsiu visas pastangas, kad mylėčiau sesės .
Aš tikrai baiminuosi to ateinančio laiko, bet tikiu ir tikrai dėsiu visas pastangas, kad mylėčiau sesės .
na as nesakiau, kad nemyliu, as tiesiog negalejau naturaliai, siltai istiesti ranku ir paiimti, man per daug skaudejo, as buciau ne sypsena o upeli asaru tam vaikui tik suteikus, man buvo per daug jautru. As sustodavau parduotuveje ir nesislepdama stebedavau dvynius, man automatiskai nukrypdavo zvilgsnis, o akyse tvengdavosi asaros.mes labai ju laukem su vyru, labai, labai...Kaip ir visors cia esancios savo mazyliu.
Manau viskas banguoja. Per tuos 4 menesius as jau daugybe kartu norejau vaikelio, tiek pat kartu atsisakiau tos minties. Tai galiu paimt i rankas leliuka, tai negaliu. Viska vertinu labai atsargiai, nes visko buvo, o laukia dar daugiau, dar daugiau visokiu nuotaiku. Kaip pirmom dienom po netekties kazkuri mamyte parase man- viskas normalu, skausmas kiekviena savaite ir diena turi savo forma- visos ta praeina panasiu metu. Laikykimes!
QUOTE(gorosinka @ 2013 05 10, 15:35)
Jūs kiekviena čia rašot, kad nežiūrit ir nemylit kitų vaikų. Bet kaip taip įmanoma?..
Aš tikrai baiminuosi to ateinančio laiko, bet tikiu ir tikrai dėsiu visas pastangas, kad mylėčiau sesės vaikelį. Juo labiau, kad tikėtina, jog mus kvies būti krikšto tėvais... Bus sunku, bet aš tikrai susitvarkysiu su šiuo sunkumu.
Aš tikrai baiminuosi to ateinančio laiko, bet tikiu ir tikrai dėsiu visas pastangas, kad mylėčiau sesės vaikelį. Juo labiau, kad tikėtina, jog mus kvies būti krikšto tėvais... Bus sunku, bet aš tikrai susitvarkysiu su šiuo sunkumu.
bet juk ir neprivaloma mylėt visų vaikų, tiesiog vieni būna mieli, kitu nepažįsti, tik tiek...bet manau, savo sesers vaikas Tau bus savas, jei dar ir pasikrikštysit...gal net neprireiks jokių pastangų, savaime ateis ta meilė...o man čia tik svainės vaikas, su kuria beja mažai ir bendraujam, tad didelių sentimentų jos vaikams ir taip nereikščiau...tokia jau esu...man labiausiai rūpi savi vaikai
Papildyta:
QUOTE(angeliuko-mamyte @ 2013 05 10, 16:28)
Praėjo 2 mėnesiai, aš tikrai jaučiuosi kitaip nei pirmom savaitėm...kartais sėdžiu ir galvoju ar aš tikrai tokia stipri?
na štai Tu pavyzdys, kad visi mes skirtingi...matyt kiekvienas savaip išgyvenam skausmą, nelaimes...aš ir galvojau, kad esu stiiipri motera
, deja , deja...po nelaimės buvau palūžusi, sunku buvo labai...baisu net prisiminti...ir dabar tokia likau melancholikė, kad tik flegma netapčiau o aš vakar pas šeimos gyd buvau, tai ji man priminė vėl kokia aš buvau po nelaimės, kaip teisybės ieškojau, užmetė lyg su tokiu priekaištu, tox jausmas, kad tai jos aukos, o ne aš...
pasijutau nesmagiai, nors neturėčiau taip jaustis... juk tai man sunku buvo , yra... kadangi nepakeičiau jos tai visad atėjusi į polikliniką jaučiu priešiškumą, bet man nusispjauti...
sveikutes 
gorosinka uzuojauta tau kaip tau dabar viskas sviezia ir skaudu... reikes daug laiko, kad sumazetu tas skausmas... mano skausmas sumazejo, kai susilaukiau dukrytes, o paskui ir sunelio baimiu buvo daug, visom mamytem linkiu nugaleti tas baimes ir susilaukti savo issvajotu stebukliuku beje as is klp, tik dabar airijoj
o as save pagaunu, kad jau nebemastau apie savo angeliuka... gal as kokia bejausme...
gorosinka uzuojauta tau
kaip tau dabar viskas sviezia ir skaudu... reikes daug laiko, kad sumazetu tas skausmas... mano skausmas sumazejo, kai susilaukiau dukrytes, o paskui ir sunelio baimiu buvo daug, visom mamytem linkiu nugaleti tas baimes ir susilaukti savo issvajotu stebukliuku beje as is klp, tik dabar airijojo as save pagaunu, kad jau nebemastau apie savo angeliuka... gal as kokia bejausme...
QUOTE(monikam @ 2013 05 11, 00:07)
o as save pagaunu, kad jau nebemastau apie savo angeliuka... gal as kokia bejausme...
ar tikrai bejausmė?ir aš tada tokia?
ne, su jausmais mes
tiesiog,rūpestėliai kiti.skauda mažiau.paleidom savo Angelus,nes žinom,kad pakeisti jau nieko nebegalim(šito suvokimas po poros metų man atėjo)
beto,kaip aš Jos nemačiau,man viskas kitaip.tas gedėjimas,ilgesys kitoks.
žinau,kad turėjo būti mūsų vaikas-bet prieš akis man Jos veidukas nestovi
tik iš vyro pasakojimo įsivaizdavimas Jos
