QUOTE(gorosinka @ 2013 05 10, 08:50)
Pirmus 5-6 mėnesius buvo tiesiog smaugiantis skausmas. Paskui jau galėjau bent pradėt rašyt apie tai. Šiek tiek ramybės įnešė paminkliuko pastatymas. Po to dar šiek tiek palengvėjo po pirmųjų metinių. Dabar net nežinau, kaip apibūdinti. Negalvoju nuolat apie tai, nesu įkritus į pastovų ilgesį. Tik kartais suskausta. Iki galo nuo to "išgyti" vargu ar įmanoma.
QUOTE(gorosinka @ 2013 05 10, 10:15)
Vasaros pabaigoje sesuo susilauks leliuko. Turiu troškimą, kad savo meilę, skirtą mažajam Angelėliui, galėsiu dovanoti būsimam sūnėnui ar dukterėčiai. O jeigu man tai bus per sunku... Jeigu į tą vaikelį negalėsiu žiūrėti ir mylėti...
Man jau šioje situacijoje būtų buvę sunku. Juoduoju laikotarpiu neįsileisdavau pas save į svečius nėščių draugių.