Niekada Tavęs nepamiršiu...
Šiandien sueina 4 mėnesiai, kai Tave pamačiau ir praradau visam laikui. Visada esi su manimi, labai Tave myliu ir visada mylėsiu, visada žinau ir žinosiu, kad turiu du sūnelius, du berniukus- vieną auginu ant rankų, o kitą- širdyje.
Vis atrodo, kad norisi parašyti, kad nepasimirštum, kaip Tave myliu. Tarsi tai, kas parašyta, išliks amžinai. Laikui ir dienoms bėgant bijau pamiršti Tavo žvilgnį, spurdėjimą, kurį mačiau vos akimirką. Nepamiršiu, kaip Tavo tėtis leido man išrinkti Tau vardą. Visą nėštumą nežinojom, bus berniukas ar mergytė. Paskutinėm nėštumo dienom sužinojom, kad gimsi Tu. Džiaugėmės, kad esi sveikas, daktarai vis kartojo, kad netrukus laikysim Tave ant rankų- ir ėmėm rinkti vardus. Labiausiai svarstėm prieš pat gimimą, o Tau gimus išrinkau Danieliaus vardą. Kaip dabar žinau- vardo reikšmė "Dievas mano teisėjas". Vadinasi nuteisė? Nežinau. Labiau tikiu tuo, kad kiekvienas ateidamas gauna savo sielą, į kurią kaupia gyvenimišką patirtį, auga ir tobulėja. Tačiau yra tokių tyrų sielų, kurios tik gimsta ir iškart turi grįžti atgal ir kad yra laimė prisiliesti prie žmogaus su tokia siela.
Jei galėčiau- išsiplėščiau širdį, kad galėčiau džiaugtis Tavo gimimu ir prisiminti be ašarų. Kitos mamos, netekusios vaikelių, vis rašo, kad tiki turinčios savo Angelus sargus, kad prašo jų pagalbos nutikus bėdai ir tiki, kad jų vaikučiai danguje padeda. O aš tikiu, kad esi mano Angelėlis, bet neapkrausiu Tavęs prašymais, maldavimais. Juk esi mažiukas ir noriu, kad rūpintumeis savimi. Noriu, kad gyventum laimingas ten, ką kiti vadina Amžinybe. Noriu, kad linksmas žaistum su debesėliais ir kad žinotum, kad iš visų jėgų darau viską, kad gyvenčiau toliau ir galėtum manim didžiuotis. Ir niekada nepagalvok, kad gyvendama toliau mažiau Tave mylėjau ar myliu. Taip pat noriu, kad aplinkiniai nepamirštų Tavęs. Taip pat kai paaugs Tavo brolis, jam papasakosiu, kad turėjo broliuką.
To, kaip jaučiuosi ir kaip gyvenu viduje, širdyje net ir didžiausios ašaros neišreikš. Jokie žodžiai, pasakojimai, kalbėjimaisi nepadės. Ieškau jėgų su tuo gyventi, nes niekas be manęs pačios negali padėti gyventi be Tavęs.
Tą dieną, kai pasakė, kad jau turiu ruoštis važiuoti gimdyti staiga pradėjo labai gražiai snigti. Tokiom didelėm, trapiom ir tikros žiemos snaigėm, Ne pustė, o sniguriavo. Visada prisiminsiu tą akimirką, nes Tavo močiutei sakiau- ar ne nuostabi diena gimti? Ji tikrai prisimena tą akimirką, nes buvo šalia manęs. O tada buvo labai skausminga dienos pabaiga. Kai Tavo tėtis įbėgęs pasakė, kad Tavęs nebėra- niekaip nesupratau, ką jis turėjo omeny. Kaip tai nėra, apie ką čia kalba? Niekada nepamiršiu to siaubo, apėmusio netekus Tavęs.
Dabar kasryt nubudus ir vakare einant miegoti visuomet galvoju apie Tave. Skrisdama lėktuve pagaunu save stebint debesis ir dairantis, gal pamatysiu Tave. Tai būna labai džiugios akimirkos, nes atrodo, kad tą akimirką būnu arčiau Tavęs. Nežinau, ar galima su Tavimi kalbėtis. Nežinau, ar kalbėtis garsiai ar mintimis. Nežinau, kaip elgtis aplankius kapelį. Nežinau, kiek dar daug dalykų nežinau. Manau laikas padės viską sudėlioti tvarkingai smegenų vingiuose.
Aš labai noriu gyventi toliau. Juodžiausias mintis stumiu šalin, nes esu reikalinga Tavo broliukui, tėčiui, tėvam ir kitiem žmonėm, kuriems tikrai rūpiu. Ir noriu, kad kiekvienas savo širdyje gyventų turėdamas vietelę, skirtą Tau.
Matai, koks ilgas laiškas gavosi. Galbūt daug ir padrikų minčių, bet noriu, kad išliktų kažkas, kas primintų, kaip Tave myliu. Ir tas pažadas, kad turiu gyvent toliau liktų parašytas raštu. Gal tada bus lengviau? Nežinau...Nemanau, kad kažkas iki galo žino, kaip išgyventi skausmą. Ir gyvensiu taip, kad gyvent. Ne dėl kitų, ne dėl to, ką pasakys kiti, ar ką pagalvos. Manau galvodama apie Tave, Danieliuk, galėsiu įveikti viską
Na, užkariausim pasaulį
Vienintelis, ko paprašysiu Tavęs- tai suteik drąsos ateity susilaukti dar vieno broliuko ar sesutės.
Labai tave myliu.
Tavo mama.
, viena po kitos vis nauju mamyciu atsiranda, o istorijos tos pacios....liudnos....Laikykites mielosios, daug jegu prireiks kol vel islysit i sviesa, tad palikit savo liudesi ir skausma siuose puslapiuose...
