Radau rašytas savo mintis...kazkada...
Aš esu žmona ir mama. 5 vaikų mama. Du sūpuoju ant rankų, tris auginu širdyje. ..
Vaikų norėjau visada. Tačiau taip jau buvo lemta, kad jie į mūsų šeimą neskubėjo. Nerašysiu dabar ką išgyvena šeima, kai gandrai praskrenda pro šalį. Kas susidūrė puikiai tai žino, kas ne, dėkoju Dievui, kad nesužinotų.
5 metai vilties, kad jau greit...Gydytojų kabinetų varstymas...Pavyko...Sužinau, kad po mano širdimi plaka tris mažos širdutės...džiaugsmo daugiau negu nerimo. Beveik visas nėštumo dienas leidžiu lovoje...Kad tik išnešiot savo vaikus, kaip vėliau sužinojome - berniukus.
Nepaisant mūsų gerų norų 26 savaitę gulint ligoninėje nubėga vieno vaisiaus vandenys...Suprantu, kad jau gimdysiu...Po gydytojų konsiliumo nuspręsta nėštumą tęsti kol neprasidės veikla ir nėra infekcijos rodiklių...Taip prabėga 2 savaitės...Prasidėjo veikla. Skubi operacija...Operacinėje tylu...Vaikai neverkia...Išneša...Tyla spengia ausyse...Aš palatoje...Abu džiaugiamės gimė vaikai...Vyras išeina aplankyti...Grįžta su ašaromis akyse...Pasako, kad vaikai labai gražūs ir maži...1400, 1140 ir 940g.
Kitą dieną einam abu...Tikrai jie gražūs na ir kas kad maži...Gydytojai kaip susitarę kartoja, kad blogai. Įgimta infekcija...Žiūriu ir netikiu, kad blogai...Adomas šypsosi jam negali būt blogai...Nekovoja išgirstu vėliau...Nesikabina į gyvenimą...Berniukai visada lepesni...Laša po lašo nešu nutrauktą pienelį...Matau, kad jis stovi, neduoda...Nereikia...
Palata...guliu su malda...Ateina gydytoja...Blogos žinios Adomas išėjo...Tyla...Guliu viena, paskambinu vyrui...Laukiu kol atvažiuos ir vilko balsu staugiu...Negaliu pakilt iš lovos...Nueinam guli vaikas susuktas i neperšlampamą paklodę...Toks gražus, o jo jau nėra....Lyja lietus...
Pakrikštijom...Taip norisi tikėt, kad padės...
Prabėgo kelios dienos...Joris kovoja...Vilties yra...paskutinis apsilankymas prieš miegą...Vyras nueina...Ilgai negrįžta...Širdyje jaučiu, kad kažkas blogai...nėra jėgų eit...Ateina verkia...Joris išsitraukė kvėpavimo žarnelę...Bėgte nubėgu...Sesutė gaivina...Gydytoja grįžta su pirkinių maišu, matau pilną pirkinių ir numestą paltą ant kėdės...Gaivina, nekovoja....Stovim ir laukiam...Nekovoja...Prašau, kad nekankintų leistų išeit...Sninga..Laikau už mažos dar šiltos rankytės...Sninga...kažkas duoda man vaistų...Užgeso....
Dovas...liko vienintelis...Bet pats silpniausias ...Kovoja...veža jį į santariškes..Važiuokit paskui greitąją...Negalim...Važiuojam laidoti savo vaikų...Du balti karsteliai ir maža duobė...Pakeliu akis visi verkia...Neturiu jėgų...
Lekiam į santariškes...Blogai..Vizitai trumpi..ilgai būt negalima...Važiuokit namo, vilties nėra...Prašau, kad jeigu merdės skambintų...Skambinam patys situacija tokia pat. Kritinė.
Rytas. Vyras i darbą...Jaučiu mamos širdim, kad blogai...Nuvažiuoju tvarko kūnelį...Kas įleido mama...Išeikit...sutvarkysim pakviesiu...Skambinu...Stoviu be jausmu...Atsisveikinam...Šviečia saulė...
Trečia maža duobė...Tik prašau, kad kastų šalia...Juk jie trynukai turi būt vienas šalia kito...
9 mėnesiai egzistavimo....Dabar mąstau, ką veikdavom...Kabinomės vienas į kitą...Kokia aš laiminga, kad turiu tokį žmogų šalia savęs..Kabinomės į minti, kad kitą kart bus viskas gerai...Sužinau, kad laukiuosi...Netikim patys...
Ši kartą viskas gerai...Laiku gimsta nuostabaus grožio berniukas...
Prabėga metai ir vėl pasijuntu nėščia...Šį kartą puiki panelė...
Ar aš laiminga...Labai...Auginu nuostabius vaikus...trynukus būtinai sutiksiu kažkur anapus...Tik meldžiu, kad jie mane pažintų...
kaip suspaudė širdį...
na kodel KODEL???? reikia per tiek pereiti????? 
