Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Glamour, o gl si karta paauginkit iki blastuciu, jos labai retai "keliauja", nes ju stadija implantuotis i gimda, tad tikimybe, kad nukeliaus tik apie 5 proc. o embrionukai keliauja dar, tad negimdiniai nestumai gana dazni. Gal tik tiek ir tetruks iki stebuklelio atejimo i Jusu seima.

Aš pavydžiu moterims, kurios gali mesti šitą beviltišką užsiėmimą ir pradėti naują gyvenimą, netgi pažįstu minimum vieną šeimą.
Tik va kaip tai padaryti?

Neisivaizduoju... As skaitydama buvau suzaveta moters stiprybe ir izvalga,sugebejimu atpazinti pasikeitusius norus ir juos pripazinti paciai sau,atskirti nora tureti vaiku nuo noro pajausti nestumo busena,kuria tikriausiai svajoja patirti daugelis moteru bent karta gyvenime. Aisku,kaip ji ir raso,tai nebuvo lengva ir sprendimas neatejo per viena nakti. O "uzsiemimas" tampa beprasmisku tik kai patys prarandam vilti,o iki tol,man atrodo,kazkur ta prasme matom.

Tą viltį kada nors gali pabaigti amžius.
Ir aš vis prisimenu Nakvišos žodžius, pažodžiui nepacituosiu, tik pačią mintį - kad reikia laiku baigti, nes gali paskui apsižiūrėti, kad gyvenimas praėjo skirtas vienam tikslui, kurio taip ir nepasiekei.

Pelargonija, kada žmogus turi labai svarbų tikslą, norą, svajonę, kurios niekaip nepavyksta pasiekti, natūralu, kad jis puoselėja viltį iki pat pat. Netgi tiems, kurie persidėlioja prioritetus ir ima gyventi naujai, tikrai pasitaiko silpnumo akimirkų.
Daugumoje gyvenimo sričių kiek įdedame, tiek ir turime - karjera, kūno linijos, draugai ir t.t. O kalbant apie nevaisingumą, kartais atrodo padarome VISKĄ, o rezultato nėra. Dėl to ir jaučiamės bejėgiškai, atrodo negalim tokio paprasto dalyko, kaip kontroliuoti, planuoti savo gyvenimą.
Aš nežinau, kokį gydymą turėjote paskutiniu metu, bet stipriai spaudžiant amžiui ir kada daug kas išbandyra, reiktų imtis kažko stipriai stipriai kitokio. Gal donoro?
Klausėte, kaip tai padaryti? Kaip pradėti naują gyvenimą? Tenka perdėlioti gyvenimo prioritetus, iš naujo peržiūrėti vertybes, gyvenimo tikslus. Kai kas, turintis gilią įžvalgą, savianalizės įgūdžius, stiprią "palaikymo" komandą, geba tai padaryti savarankiškai. Kitiems prireikia specialistų pagalbos. Ir visi vienbalsiai tvirtina, kad ateina išsilaisvinimas, palengvėjimas, atsiranda naujas kvėpavimas. Kai kas, šitaip pagerėjus emocinei būsenai, dar ir pastoti suspėja. Po gydymo dažniausiai.

Papildyta:

Pliusai, kuriuos dabar išvardinsiu, turbūt Jus mažai paguos, juos ir pati žinote. Šaunu, kad pavyko išsaugoti abu kiaušintakius. Dar turite bandymą su snaigutėmis. Be to, Jūs GALITE. Jūs galite pastoti, tik trūksta vos vos. Tikiu, kad tą vos vos išspręsite kuo greičiau, labai nedaug trūksta iki pergalės.
O dėl reakcijos į stresą, mūsų smegenys taip sutvarkytos, kad apsaugotų save, atmestų tai, kas per daug skausminga, mato tai, ką nori matyti. Kiekvienas turi skirtingus gynybos mechanizmus, Jūsiškis - atsijungti lyg nieko nevyktų. Ne, Jūs netapote abejinga, Jūs tiesiog stengėtės save apsaugoti.

Ačiū, Tokia profesija
Viskas teisinga, taip ir stengsiuos daryti... tik kartais paverkšlenti ar pabambėti norisi

Sveikos visos,

Galvoju parašyti šioje temoje, nes jau nebežinau, ko griebtis.

Esame abu su vyru visapusiškai ištirti,atliko laparoskopiją ir t.t. ir viskas tobula, bet 3,5 metų jokio rezultato. Niekada nesu turėjusi nei abortų, nei negimdiminių nėštumų, nei persileidimų.

Išbandėm 2 IUI, be rezultatų. Šiaip kreipiausi į nemažai specialistų, bet jie nieko doro nepatarė. Galiausiai paskutinis, pas kurį lankiausi, tiesiog pasakė, kad mūsų atveju tėra trys variantai: bandyti toliau natūraliai ir tikėtis kad "kažkada užkibs", IVF (nes IUI sveikiems žmonėms kaip mes visai nepadidina tikimybės pastoti) arba įsivaikinti. Paskutinis variantas atkrenta , nes dar esu tik 30 metų, tai jau kraštutinis variantas turbūt kurį įgyvendinčiau nebent jau būdama kokių 45 metų, IVF atrodo per brangi procedūra, ir vėlgi, nėra jokių garantijų, kad pavyks, o bandyti toliau irgi atrodo beviltiška...
Mano poliklinikos ginė man ėmė aiškinti apie psichologinį nevaisingumą, bet skamba kažkaip nerealistiškai ir žiūriu gan skeptiškai. Nejaugi gali taip būti, kad psichologiškai "sau neleidžiu" pastoti?
Jei toks dalykas realiai egzistuoja, kaip tai veikia? Kaip sprendžiama?
Ech.. griebiuosi šiaudo, bet nebeišmanau jau ką daryti, nes vaisingumo specialistai taip pat skėsčioja rankomis.

Iš kokio Tu miesto? Pabandyk apsilankyti pas Karpenko. Ji labiau į organizmo visumą žiūri, ne tik į reprodukciją.
O visoms kažkur priežastis yra, tik kartais jos niekas neranda.

Labas, molevape,

taip tikrai, yra tokia diagnozė, kaip psichologinis nevaisingumas.
Savo pacientus santykinai galėčiau suskirstyti į dvi grupes.
1.Yra šeimų, kurioms atlikus bazinius tyrimus, nerandama jokių apčiuopiamų medicininių nevaisingumo priežasčių. Kai po psichoterapijos ši šeima pastoja, galime teigti, kad susidūrėme su psichologiniu nevaisingumu.
Kai kurios šeimos psichologo kabinetą aplenkia ir eina tiesiai prie procedūrų. Kažkam pasiseka iš karto, kitiems šiek tiek vėliau, dar kiti sugaišę daug laiko galiausiai sugrįžta į psichologo kabinetą, išsprendžia emocines problemas ir tuomet sėkmingai pastoja.
2.Kita grupė šeimų, kurioms nustatytos konkrečios medicininės nevaisingumo priežastys, atliekamos procedūros, bet pastoti nepavyksta. Šiuo atveju psichologiniai simptomai atsiranda jau kaip nevaisingumo pasekmė - žmonės nerimauja, išgyvena, stresuoja tiek stipriai, kad bet kokia medicininė procedūra baigiasi nesėkme. Šios šeimos sukasi lyg užburtame rate - kuo daugiau nesėkmių, tuo daugiau įtampos; kuo daugiau įtampos, tuo daugiau nesėkmių. Na ir psichoterapijos tikslas būna išeiti iš šio rato.

Jums asmeniškai aktuali pirmoji grupė. Turėdama daugiau laiko, būtinai paaiškinsiu, kaip veikia šis mechanizmas.


Papildyta:

Bet kada prašom, čia kaip tik ta vieta

Sveiki,

Labai ačiū už atsakymą. Būtų labai įdomu plačiau apie tai išgirsti, o gal rekomenduotumėte literatūros šiuo klausimu? Aš niekada apie tai nebuvau girdėjusi, o jei girdėdavau, tai nurašydavau kaip ir visas pasakas apie visokias čakras, horoskopus ir panašius dalykus, nepagrįstus mokslu.

[quote=tokia profesija,2014 11 14, 07:19]
Labas, molevape,

taip tikrai, yra tokia diagnozė, kaip psichologinis nevaisingumas.
Savo pacientus santykinai galėčiau suskirstyti į dvi grupes.
1.Yra šeimų, kurioms atlikus bazinius tyrimus, nerandama jokių apčiuopiamų medicininių nevaisingumo priežasčių. Kai po psichoterapijos ši šeima pastoja, galime teigti, kad susidūrėme su psichologiniu nevaisingumu.
Kai kurios šeimos psichologo kabinetą aplenkia ir eina tiesiai prie procedūrų. Kažkam pasiseka iš karto, kitiems šiek tiek vėliau, dar kiti sugaišę daug laiko galiausiai sugrįžta į psichologo kabinetą, išsprendžia emocines problemas ir tuomet sėkmingai pastoja.
2.Kita grupė šeimų, kurioms nustatytos konkrečios medicininės nevaisingumo priežastys, atliekamos procedūros, bet pastoti nepavyksta. Šiuo atveju psichologiniai simptomai atsiranda jau kaip nevaisingumo pasekmė - žmonės nerimauja, išgyvena, stresuoja tiek stipriai, kad bet kokia medicininė procedūra baigiasi nesėkme. Šios šeimos sukasi lyg užburtame rate - kuo daugiau nesėkmių, tuo daugiau įtampos; kuo daugiau įtampos, tuo daugiau nesėkmių. Na ir psichoterapijos tikslas būna išeiti iš šio rato.

Jums asmeniškai aktuali pirmoji grupė. Turėdama daugiau laiko, būtinai paaiškinsiu, kaip veikia šis mechanizmas.



Sveiki, man taip pat būtų labai įdomu sužinoti apie psichologines nevaisingumo problemas, nes pas mus taip pat tokia problema, mediciniškai viskas gerai, gydytojai neranda jokių priežasčių, sako, kad visos galimybės yra pastoti, bet 3 metai, o vaikų nėra. Galvoju, gal dėl depresijos, baimių, nerimo, vaikystės nuoskaudų, taip pat prieš du metus emigravau į skandinaviją, nauja šalis, nauja kalba, viskas nauja, gal ir dėl tų naujovių pasikeitimų, net nežinau, čia tik mano spėliojimai, Tokia profesija, kai turėsite laiko, bent truputėlį apšvieskite apie psichologinį neveisingumą. Iš anskto labai dėkoju

[quote=Tigrera86,2014 11 17, 19:04]
[quote=tokia profesija,2014 11 14, 07:19]
Labas, molevape,

taip tikrai, yra tokia diagnozė, kaip psichologinis nevaisingumas.
Savo pacientus santykinai galėčiau suskirstyti į dvi grupes.
1.Yra šeimų, kurioms atlikus bazinius tyrimus, nerandama jokių apčiuopiamų medicininių nevaisingumo priežasčių. Kai po psichoterapijos ši šeima pastoja, galime teigti, kad susidūrėme su psichologiniu nevaisingumu.
Kai kurios šeimos psichologo kabinetą aplenkia ir eina tiesiai prie procedūrų. Kažkam pasiseka iš karto, kitiems šiek tiek vėliau, dar kiti sugaišę daug laiko galiausiai sugrįžta į psichologo kabinetą, išsprendžia emocines problemas ir tuomet sėkmingai pastoja.
2.Kita grupė šeimų, kurioms nustatytos konkrečios medicininės nevaisingumo priežastys, atliekamos procedūros, bet pastoti nepavyksta. Šiuo atveju psichologiniai simptomai atsiranda jau kaip nevaisingumo pasekmė - žmonės nerimauja, išgyvena, stresuoja tiek stipriai, kad bet kokia medicininė procedūra baigiasi nesėkme. Šios šeimos sukasi lyg užburtame rate - kuo daugiau nesėkmių, tuo daugiau įtampos; kuo daugiau įtampos, tuo daugiau nesėkmių. Na ir psichoterapijos tikslas būna išeiti iš šio rato.

Jums asmeniškai aktuali pirmoji grupė. Turėdama daugiau laiko, būtinai paaiškinsiu, kaip veikia šis mechanizmas.
Sveiki, man taip pat būtų labai įdomu sužinoti apie psichologines nevaisingumo problemas, nes pas mus taip pat tokia problema, mediciniškai viskas gerai, gydytojai neranda jokių priežasčių, sako, kad visos galimybės yra pastoti, bet 3 metai, o vaikų nėra. Galvoju, gal dėl depresijos, baimių, nerimo, vaikystės nuoskaudų, taip pat prieš du metus emigravau į skandinaviją, nauja šalis, nauja kalba, viskas nauja, gal ir dėl tų naujovių pasikeitimų, net nežinau, čia tik mano spėliojimai, Tokia profesija, kai turėsite laiko, bent truputėlį apšvieskite apie psichologinį neveisingumą. Iš anskto labai dėkoju
[/quote]
labas visoms. Buvau rašiusi anksčiau, kad nepastojame, dėl psichologiniu bėdų. Kai abu su vyru po metų bandymų nutarėm, jog laikas kreiptis į medikus vos apsimetysim darbus. Taip praėjo du mėnesiai visiškai negalvojant apie vaikus. Ir nepasirodė mėnesinės galvoju ciklas eilinį kart sutriko, nuėjau pas ginekologė tik po 2 savaičių ir ten džiugi žinia jūs nėščia 5 savaites. O buvau buvus vos prieš tris savaites pas ginekologė, kuri pasakė, kad teks gerti hormonus dėl cistu ir t.t aišku begali džiaugiamės. Šiandien nėštumas jau 13 savaičių, viskas vyksta labai lėtai, savaitė namie savaitę ligoninėj, vis pakraujuoju, vaikutis vystosi, labai tvarkingai, tik placenta laikosi žemai,. Ir progesteronas ne idealus, bet tikiuosi, Dievulis padės mums. Sėkmės visoms, kam šiuo metu labai sunku, stiprybes.