Kalių gimdymas

Pumpum, kaip sekasi?????

Ai net nežinau ar pasakot visą siaubą

Gruodžio 16 sulaukėm 9 šuniukų. 4 mergaičių ir 5 berniukų. Visi sveiki, gyvybingi, gražūs, jau atsimerkę, ropoja, tikri fainuoliai ir džiaugsmeliai

O dabar apie baisesniuosius dalykus kurie silpnesnių nervų žmones apskritai atgrasys nuo veisimo turbūt .

Kalė mano kankinosi baisiuose sąrėmiuose lygiai 2 paras. Nemiegojau ir aš su ja, nes visų pirma ir man neramu, ir Mūza mano glaustėsi, norėjo kad būčiau su ja. Kartu užmigdavom dėžėj, kartu ir atsikeldavom, kai pradėdavo laižyti man veidą iš skausmo. Po paros sąrėmių paliko neramu ir nuvažiavom pas veterinarę apsižiūrėti. Sakė viskas kol kas vyksta tvarkingai, sąrėmiai ok, kaklelis dar tik pusiau buvo atsivėręs, taigi laukėm toliau. Vaikščiojom daug, ir laiptais, ir lauke, ir kalniukais, ratais kvadratais apie rajoną kas pusvalandį maždaug, kad viską paspartint. Bet nieko, ji toliau sąrėmiavo ir jokių ženklų nebuvo matyti daugiau. Kartais atrodydavo jau tuoj tuoj, bet nesulaukiau. Na trečios paros rytą nebesulaukus nė vieno šuniuko ir kai jau kuris laikas bėgo žalios išskyros, nusprendžiau važiuoti pas veterinarę vėl. Vos įsėdom į mašiną jai nubėgo vandenys, ir nuvažiavus apie 5km nuo namų (iki veterinarės 20km) pradėjo kriokti, taigi paskambinom kad gimdom ir apsisukom namo. Per ateinančią valandą pagimdė didžiulę mergaitę, skaudėjo žiauriai, vos neišgriuvau nuo tokių vaizdų ir kriokimų iš skausmo ir išsekimo ji nesidomėjo šuniukais, bet 4 sulaukėm sėkmingai, kad ir pažaliavusiuose vandenyse. Tada dar sąrėmiavo kas reiškė jog yra šuniukų, bet vis nurimdavo. Taigi kai praėjo kiek daugiau nei valanda, o iki veterinarės mums apie 30-40min kelio, nusprendėm nebedelsti ir važiuoti vėl, kad neuždustų jei nepradės gimdyti. Taigi pusiaukelėje priėmiau berniuką. Net nesupratau kur mes ten radomės, atsijungus buvau, Mūzą draugas išvedė iš mašinos kad būtų daugiau vietos, sutvarkiau šuniuką, ir kaip ir galėtume važiuot namo, nes sąrėmiai baigėsi, bet dėl visko nusprendėm važiuoti pažiūrėti kaip laikosi Mūza, ir patikrins ar dar yra šuniukų. Na turbūt verta paminėti, kad mano gražuolė nebuvo visai stora ir mes tikėjomės prie geriausių norų 5-6 šuniukų, bet būčiau nenustebus ir jei būtų tik 4. Taigi mūsų didžiai nuostabai, veterinarė čiuopė dar 2 šuniukus. Labai apsidžiaugėm, su skatinamaisiais prasidėjo sąrėmiai, kišo ranką ir traukė šuniukus. Kas lindo kojomis į priekį tuos lengvai ištraukė, kas galvyte tuos sunkiau. Po to kai gimė 7, sakė vienas dar tikrai yra, jei ne 2. Aš sėdėjau apšalus, ir juokavau kad nė kaspinėlių nebeturėsiu, nes buvau didelė optimistė ir 8 nusipirkau tik na ir ištraukus 8 sakė yra dar 1 didelis, arba 2 mažiukai. Jau pradėjau net melstis, kad būtų tik 1, nes supratau, kad Mūza daugiau tikrai nebepajėgs išgimdyti, nes ji 3 paras kankinosi, neėdė, vėmė, klykė, nemiegojo ir daug vaikščiojo. Taigi gimdant paskutinį 9 ji pasidavė. Nepadėjo nei kofeinas suleistas, nei dozė skatinamųjų, nei lakstymas ristele, niekas... Bandė dar stenėti, bet nebesigavo. O jis kaip tyčia lindo galvyte į priekį, tai buvo sunku užčiuopti, ir kas baisiausia buvo be apvalkalo, tai jau galėjo ir girdėti kaip burbuliuoja skysčius į save. Laiko turėjom max 10min. Kai nebeišgimdė, nusprendė pjauti. Ašarų pakalnė pas mane, kad dėl paskutinio šuniuko reikia pjauti. Atgaivino jį, atsigavo pilnai, šiuo metu tikras gražuolis ir fainuolis, vienas mylimiausių. Bet nepaisant to, Mūzai susisuko šarai, vaikų ji nežiūrėjo, maitinom per prievartą, kėlėmės dviese kad būtų lengviau, šėrėm po 3 šuniukus 3 partijas, žiauriai sekino tai, žaizdą draskė kaip pasiutę tai reikėjo laikyti letenėles jiems, vėliau jau ji sustiprėjo ir duodavo maitinti be problemų, tik nelaižė jų. Na praėjo savaitė, išėmė siūlus, ir tą pačią dieną mes viską sužiūrėjom, džiaugėmės kad nebereikia žiūrėti kad nedraskytų šuniukai, ir palikę šunį sesei su šuniukais pagaliau nusprendėme nuvažiuoti į sportus ir panašiai, nes jautėmės ir patys jau atsigavę (prieš tai jau konkretus išsekimas kamavo, kai 3 paras pati nė bluosto nesudėjau, ir dar kėliaus pastoviai maitint). Taigi mums nuvažiavus 12km nuo namų, skambina sesė kad Mūzai plyšo buvus žaizda ir išvirto viskas lauk. Pradėjau drebėt, per miestą lėkėm šimtais, visiems pypinom, mirksenom, ir padarėm kelias avarines situacijas. Prisiskambinau veterinarei kad tuoj pat atvažiuojam. Grįžau namo, sesė stovėjo apkabinus Mūzą suvyniotą į rankšluostį, aš keikiau viską aplink, atsisėdau su ja į mašiną ir raminau, guodžiau, o draugas toliau lėkė šimtais pas veterinarę. Valandos kelią suvažinėjom per pusvalandį, Mūza tokiam strese buvo kad nė narkozės nereikėjo, sukišo viską atgal (tai buvo taukinė, kuri saugo žarnas) ir taip, susiuvo vėl. Šį kart siūlus laikysim 10 dienų, rytoj jau planuojam traukti. Žiauriai bijau, kad vėl taip pat nepasikartotų ir ji neprasidraskytų per naujo. Na ir mano nuostabai, po visų cezarių, taukinių kišimų atgal, stresų, ir pan, Mūza pagaliau atsigavo, ir Naujųjų metų naktį ji nei iš šio nei iš to pradėjo laižyti visus šuniukus, mylėti juos ir rūpintis. Nebereikia mums būti mamoms, nuo šiol tik prižiūrim kad pasimaitintų visi ir po truputį duodam soskę papildomai, nes 9 šuniukas ne juokas išmaitinti vienai mamytei, pilnai pienuko užteko kažkur iki 10 dienos bet vis tiek duodam spenį kas kiekvieną šėrimą po 10min kiekvienam, kad tik būtų geresnis imunitetas. Na tiek iškentėjom, tiek siaubo pamatėm, nežinau kodėl mums taip visad viskas nenormaliai turi būti jaučiuosi kaip super woman tai va taip mums sekasi didžiuojuos savo kalyte, ji tiek daug iškentė, ir po tų įvykių ji man dar brangesnė ir jaučiu neapsakomą padėką veterinarei Simonai iš keturių pėdučių, kuriai skambinau ir naktį, ir dieną, ir kuri tiek daug padarė dėl mūsų, ir vis dar galiu kreiptis susidūrus su šokiais tokiais sunkumais

truputį keista skaityti, esu priėmus labai labai daug ir labai visokių gimdymų-neesu girdėjus rėkiant kalės, vargšė ji, vadinas žiauriai skaudėjo. Bet keisčiausia po cezario-per praeitus metus cezariavau dvi savo kales-pjūvis visai mažutėlis, šuniukai jo visai nedrasko, niekad dėl to problemos nebuvo, jo net nesijaučia, juo lab koki siūlų traukimai? Koki siūlai? Pjūvis susiuvamas kažkokia, bijau suklyst, vidine siūle, jos nesimato, kai po poros dienų nukrenta pleistras, jį sunku aptrast tarp tešmenų...Siūlai savaime tirpstantys-jų traukt nereikia. Tad neturėjau JOKIOS cezariuotos vietos priežiūros, ir niekad nereikėjo saugot nuo šuniukų.... Su viena kale-jo turėjau bėdos, nes jai cezarį darėm kol nebuvo gimę šuniukai, tai 12 valandų ji jų nepripažino, o kitos kur cezaravau po to kai buvo jau gimę nors 1 šuniukas-jokių bėdų, iš vis jokių, pabunda ir po pusdienio kaip nepjauta....Jau nekalbant apie išsiskėtimą žaizdos....

Aš pirmą kart su tuo susidūriau, tikrai nežinau kaip daro kitur. Kiek žinau pati Simona veisia prancūzų buldogus ir cezarių daro daug. Susiuvo ji ir vidinėmis kurios ištirps vėliau, ir išorinėmis kurias išėmė po savaitės, ir paskui vėl siuvo išorinėmis. Negaliu nieko daugiau pakomentuot. Na tas draskymas tai toks irgi, su letenėlėm maigo spenius ir lenda jos žaizdą, nagiukai kabina, nors ir kerpu. Tai man toks jausmas kad jai skauda, nes kartais drebėt pradėdavo. Norėjau kad kuo mažiau kančių mano šuo patirtų, tai stengiausi kad nekabintų jie su tais nagiukais. Kas dėl išsiskėtimo, jai buvo mažas pūlinukas kurį vis dar dezinfekavom, jai turbūt panižo ir su galine koja kasydama praplėšė pati. Kitaip ta žaizda nebūtų išsiskėtus, buvo gražiai sugijus, pati mačiau. O kriokt tai kriokė baisiai, lauke tikrai girdėjosi, man širdis plyšo klausant pirmam šuniui lendant net kąst atsisuko, bet pamatė mano rankas (gaudžiau tuo metu šuniuką) apsigalvojo. Kaip bebūtų, džiaugiuos, kad viskas baigės sėkmingai. Mūza jaučias gerai, šuniukams pripažint pilnai prireikė 16 dienų (iki tol tik maitino, uostė, ir žiūrėjo kas čia kriokia), bet jau kai pripažino tai pripažino, negaliu atsidžiaugt dabar galiu jau sakyt, kad mačiau viską...

ir tikrai auksiniai šuniukai, auksinė kalė

ir paskutinis berniukas per kurį čia visos kančios su auksiniu kaspinėliu...

simboliška. Na, ir aišku, auksinė šeimininkė.

ačiū žiauriai stengiausi/stengiuosi.

Jau tikrai... Skaitant visą istoriją nuo pradžių, kaip stengėtės susilaukti šuniukų iki dabar, tai patirties gavote tiek, kiek kitas ir per 10 vadų negauna. Šaunuoliai
Pati irgi su vada nuo 15 d. sėdžiu, o mamka teikiasi tik maitinti vaikus, švarinimosi procedūras palikdama man Na, kai tik 4 mazgiai, tai nesudėtinga

Joo, o kai reikia išmazgot 9 pirskius, ir kai pusė jų dar savo charakterį rodo raitydamiesi staugdami ir pan, tai darosi nejuokinga bet po to išmokau greit tvarkytis. Kai pradėjau po 2 partijas šert, pasidarė paprasčiau. Pamaitini vieną, prijungi kitus, kol valgo kii tuos damaitini papildomai, išmasažuoji, tada jau reikia ir kitus pradėt. Tai tuos kitus po vieną nuiminėju ir tą pačią procedūrą atlieku, tai jie gaunas kad kai kurie ilgiau žindosi prie spenio. Ir kas kart kaitalioju. Po to rankšluosčius pakeiti, sutvarkai žaizdas, pašeri šunį, ir turi 2 gražias valandas poilsiui o dabar kai pradėjo laižyt, tai juokų darbas. Vakar laižė, o šiandien dar ir pamaitint iš soskės nebeduoda, turiu nusisukt ir pamaitint, išsprogusiom akim laukia kol duosiu palaižyt negaliu atsidžiaugt kaip smagu, o nuo pirmadienio jau royal starterį duosim, nes jau labai sunkiai gaunasi su 9 išmaitint taip. Blūdija prie tų papų, kas prie ausies nueina, kas dar į antrą galą iš vis... paskui stumdosi, as netinka, tas netinka, taip ir lieka neprivalgę, o ir man pailsėt reikia kad funkcionuot galėčiau na bet nepaisant to jau atsigaunu. buvo anyta atvažiavus pagelbėt, tai davė išsimiegot, žiauriai gerai. Jau iš išsekimo ir vėmiau ir verkiau šunį apsikabinus. Ne juokas 3 paras nemiegot visai (mėtė į šonus jau) ir po to keltis kas 2h, galėčiau tiek juokingų istorijų papasakot kaip susapnuodavau kad juos pamaitinau ir atsikėlus sakydavau o tik viena partija liko pamaitint, ir išsipaipaliojus suprantu kad visgi 2 ir panašiai... arba draugui liepiau eit pašert šuniukus kaip riešutukus (nu susapnavau kad jie mažiukai kaip riešutukai), o jam pasigirdo kad šuniukus riešutukais ir jis per miegus man atneša riešutų maišą... arba sapnuoju kad šunis maitinu lovoj ir reikia atsikelt juos nunešt į dėžę, o po to supranti atsikėlęs sunešt juos į dėžę, kad jie visada ir buvo toj dėžėj ir dar net nepradėjai maitint nekalbu apie tai, kaip universitete laikiau egzaminus, gailestis ir ne kitaip bet nepaisant viso to, labai juos myliu ir iš visos tos situacijos manau vėliau gražiai pasijuoksiu. Vada - superinė. Negaliu nepasigirt o čia video, kad baisią istoriją praskaidrintų linksmesni dalykai

http://www.youtube.c...h?v=Fz4t4Iyn-xM

Na dabar svarbiausia gerų šeimininkų mažyliams, ko šiais metais ir linkiu,kad su jais atsirastų ir nauji geri draugai ir nauji puikūs namai šuniukams

Labai gražus palinkėjimas, ačiū daugelis jau turi namus, du pasiliksim sau (vienas pas sesę už sienos, kitas pas mane), tai tikiuos aš nesu bloga šeimininkė... kol kas esu patenkinta visais kiek bendravau, kuriems sutikau parduoti šuniuką
Papildyta:
Į kitą temą, šuniukams eina 17ta diena. Manau drąsiai galima pradėti supažindinti su garsais ir kokiais nors daiktais. Gal kas nors turit pasidalinti kokiais nors straipsniais ta tema, kad sužinočiau ko nežinau dar?