Trumpai atsiskaitinėju:
Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" - šiaip vengiu skaityti gyvų autorių knygas ir dar lietuvius, bet rizikavau

ir susižavėjimas, kilęs pradžioje pabaigoje gerokai prigęso.... Mane erzino balansavimas ant mistikos - fantastikos ribos, nuolat persūdant, visgi....
Syrie James "Dingę Jane Austen memuarai". Lengvai ir maloniai susiskaitė. Autorė imitavo, kad čia tikri memuarai, bet tam įspūdžiui pritrūko senoviškesnės kalbos, kažkokių braukymų ar panašiai.
Boris Akunin "Achilo mirtis". Skaičiau eidama - kojos pačios moka

gerai sukaltas detektyvas, ypač patiko tuo, kad kai jau atrodo, kad jau jau viskas, paaiškėja, kad toli gražu ne, ir dar ne ir išvis - negali niekuo pasitikėti ir tenka jaustis tiesiog - "pieška svetimame žaidime"

Mėgstu Akuniną
Kate Mosse "Labirintas" - nuograuža: pavargau nuo kelionių laiku, dvasinių išgyvenimų ir bažnyčios istorijos aiškinimų per beletristiką".
Arundhati Roy "Mažmožių Dievas" - visiška nuograuža. Iš jūsų atsiliepimų tikėjausi kažko labai, bet ne. Tai ne mano knyga. Nenoriu smulkmeniškumų ir nenoriu skaityti apie mažų žmogelių išgyvenimus, užstrigimus savo gyvenimuose ir susireikšminimuose. Ir tikrai nenoriu skaityti apie vaikų seksualinę prievartą.
Kuo daugiau skaitau šiuolaikinės literatūros, tuo labiau ateina mintis, kad absoliuti daugumą rašytojų turėjo nelaimingą vaikystę, patyrė prievartą ir pan. Niekas nebuvo laimingas. Arba - toks yra skaitytojų - leidyklų poreikis. Man nepatinka