Kuriamoji vizualizacija

Labux.
Nezinau ar i tema,gal kuri mergyte turite pdf formatu sia knyga,labai reiktu ar zinote is kur atsisiusti,pakuzdekit i az..aciiu
Ruiz Don Miguel
Keturios toltekų išmintys. Kaip pasiekti asmeninę laisvę.

uuuiiii... kaip tylu cia gal kam kam pavykoka suvizualizuoti?

Tema tikrai apmirus
Aš tai apsileidau paskutiniu metu , bet ir skųstis nėr kuo, sekasi gan gerai.
Vat nesigauna man kažkaip vizualizuot, tai sakiau biškį duosiu sau poilsio, visiškai pasitikiu savo pasąmone
Įdomu kaip Rastikai sekasi, nebeužeina čia,nebeparašo.Būtų smagu išgirst,kad žmogui prašviesėjo.

Labas visiems Seniai čia nebuvau
Kiek aš sužinojau, tai teigiama, kad tokių kaip mes siela perdaug nunegatyvėjusi ar kažkas panašiai. Perdaug gal anksčiau pesimizmo turėjome savyje, nors gal to net nejautėme, manėme kad esame realistais, paprastais žmonėmis kaip visi ir to niekada neanalizavome? Arba kai gavome kelis iš eilės tokius atvejus, kai galbūt mums tikrai nupavydėjo blogi juodi žmonės, tai mes tuo įtikėjome ir įsisodinome savyje tą baimę ar tiesiog "savo žinojimą" kad pasidžiaugsim - bus blogai. Tai taip ir vyksta?
O kad svajonėmis girtis nereikia, kad nebūtina jas tarti garsiai prie kitų aš jau seniai girdėjau. Pavyzdžiui skaičiau, kad keli žinomi dainininkai, aktoriai taip pataria. Manyčiau, kad jiems kasnors taip patarė, turi gi jie ten visokių prisisamdę psichologų, patarėjų, asmeninių trenerių. Be to net tas vaikų rašymas seneliui laiško, pamenate? Juk patardavo nuo seno užrašyti, o ne vaikščioti ir šnekėti visiems.
Kas įvyko pas mane kol čia nebuvau? Daug blogo, daug skausmo, kadangi tai jau vistiek buvo įvykę anksčiau ir tai negalėjo tarsi banga nuplaukti. Bet svarbiausia, kad po ilgų ieškojimų, juodų periodų aš regis atradau išeitį iš situacijos, pagaliau radau žmones, kurie man padės kuo galės ir tie žmonės tokie gražūs geri, tokie mano žmonės Nes tie žmonės, kurie man viską buvo sušikę atsiprašau už išsireiškimą, jie net atrodė bjaurūs. Ir kaip aš nustebau, kai vienas garsus Lietuvos teisininkas manęs paklausė: kaip jūs sugebėjote įlysti į tas problemas, ar jūs iš veido nematėte, nejautėte, kad tie žmonės blogi, kaip pasitikėjote? Aš jam atsakiau taip, taip, žinoma, kad mačiau, bet nuvertinau savo matymus ir patikėjau specialistų žodžiais. Norėjau tikėti, kad jie specialsitai, o ne "specialistai". Taigi tokia pamokanti istorija, tikėkimės geros pabaigos
Ar aš dabar vizualizuoju pagal čia apkalbėtas teorijas? Ne, nes grynai taip nemoku, per didelės koncentracijos tai iš manęs reikalauja. Galbūt tai eina per genetiką, iš mano mamos, kuri turėjo ypatingai sunkų gyvenimą. Ne, ji nesėdi gilioje depresijoje, bet ji realistė, tokia labai žemiška, o jei daro kažkokias treniruotes, tai tik kūno ir proto atpalaidavimo, bet irgi nemoka prisisvajoti daug mintyse. Ir įdomiausia, kad mes abi turim lakią fantaziją, bet tai nesusiję su kuriama vizualizacija. Tiesa paauglystėje, kai neturėjau tiek gyvenimo rūpesčių aš daug svaičiodavau. Praktiškai viskas išsipildė, bet dabar tai padaryti sunku, nes tapau toks realus, suaugęs žmogus
Paklausit kam čia atėjau ir tiek pliurpiu tuomet atsisėdus? Nes žinau kitą būdą, kuris pasiteisino, kurį man atvėrė vienas mielas žmogutis ir kuris teigia, kad gera žinia reikia dalintis Mano būdas nuoširdi padėka visatai, dievui, dangui, nesvarbu kam. Nereikia jokios prievartos prieš save, jokio apsimetinėjimo, kad viskas gerai, jokio savęs varžymo: pas mane mintys tik švarios, tik pozitiv, pozitiv, pozitiv. Ne, nes tai ne man, negaliu taip visada. Bet ta tokia nuoširdi padėka net ir blogą dieną už bet ką, kad ir plaunant indų krūvą už tuos indus, kad juos gerus turiu, kad bėga mano bute vanduo, žodžiu net už tai veikia magiškai. Jau nekalbant apie tai, jei dėkoji už vaikus, vyrą, tėvus, brolius, turimus pinigus. Taip pat yra leidžiama paburbėti dėl to, kas netenkina. Tik nereikia užsiciklinti ir paversti tai neigiamybe. Tarkime jei manome, kad esame storos, tai jokiu būdu nesakyti sau, kad aš stora, bet man reiktų numesti 10 kg, noriu nusikratyti 10 kg. Bet jei neišeina savęs mintyse pamatyti lieknutės, tai ir nevargti, tiesiog tik norėti. Dar reikia daugiau ramybės, išmokti pabūti ir tyloje, išsijungiant tv, radijus. Ir galbūt reikia iš seniau būti dvasingu žmogumi, nes jei anksčiau toks nebuvote, tai ne iš karto gali pavykti, reikia apsivalyti. Per padėką ateina net atsakymai į savus klausimus, atsiveria pasąmonės galia, sapnai tampa tokie realūs, tu gali pamatyti konkretų problemos sprendimą. Nepatikėsite, bet šiandien sapnavau tokį dalyką, kai vakar pagalvojau apie gražią odą, pamačiau vieną tokią mulatę, pasigėrėjau ja ir šiandien sapnuoju vaizdinį, kad gražiai odai reikia natūralaus cinko šaltinio. Kaip jums? Paprasta, be visokių įmantrybių meditacija, gulint ar sėdint pozoje (stuburas turi būti tiesus, tai svarbiausia) su OMMM irgi stebuklas. Tik nesinervinti, jei iš pradžių neišeina, viskam savas laikas. Svarbiausia bandyti delnai pasiurbti energiją į save.

Linkiu kiekvienam čia esančiam atrasti savo mielą būdą, atrasti savo sėkmę, savo dievą. Dalinkimės įkvepiančiomis istorijomis, tik svarbiausia nepalūškime, nes visa ši visatos energija mus ir išbando. Ypač iš pradžių gali mums užsiųsti kelis blogus, erzinančius dalykus ir žiūrės ar mes beįstengiame toliau vizualizuoti ar dėkoti. Turime įstengti

Zabyte, dėkui už išsakytas mintas .Super,patiko

aciu zabyte , kad pasidalinote savo mintelemis,taip gera
pradejo dominti mane meditacijos, manau ,kad kada isandysiu ieskau kokios knygutes sia tema paskaityti,gal kas ka patartu?

apie dekingumą . man tai labai veiksminga metodika, pati jaučiuosi pozytivesnė, laimingesnė. ir taip mintyse, o kartais ir basu dėkoju už mažiausias smulkmenas



taigi ateinu pasisakyti, kad TAIP. iš pirmo karto įveikiau Vilniaus Regitrą!
nusiteikiau pozytyviai, na galima teigti , kad naudojau KV.
iš rankinuko išsiimiau M ženklus, įsidėjau klevo lapo ženką ir pasakiau sau, kad dabar man reikia klevo lapo, o ne M raidės ženklo.
nusiimiau pinigų ir isidėjau į piniginę sau sakydama 107 litai -čia už egzamina, 50 - čia už vairuotojo pažymėjimą.
prieš išvykdama į egzaminą pasidažiau, susišukavau ,pažiūrėjau į veidrodį ir pasakiau sau - šiandien reikės fotografuotis todėl turiu gerai atrodyti
kai prieš mėn. užsiregistravau egzaminui ant mažo popieriuko užsirašiau egzamino datą, laiką, registracijos numerį ir pasirašiau trumpą sakinuką "kad šią egzamino dieną tarp 12-13val aš jau nusifotografavau vairuotojo pažymėjimui"
12val. 10 min . visi formalumai buvo atlikti


dar FB atradau tokią Ilzę Butkutę , kurią galima followinti ,jauna rašytoja ji. jos postuose galima rasti daug pozityvo, KV ir ji pati dažnai tai įvardina kaučingu. beje, dar rašo FB paskyroje
" taikomosios ezoterikos dirbtuvės" (na čia jos irgi FB paskyra) tai čia ką aš radau internetinėje erdvėje kaip kompensaciją sumažėjusiems sm pokalbiams apie KV
gerai ir pozityviai veikia, beje praktikuoju, jau galima sakyti žymiusiu 4 nusilenkimus , jie padeda kuriu aprašyma po platųjį FB paskleidė šioji rašytoja , ačių jai

iš pirmo karto įveikiau Vilniaus Regitrą!
bravo didziausi sveikinimai

ačiū

Sveikos.

Niekada iki šiol nesidomėjau KV, pozityvizmu ar kaip tai bevadintumėte, neskaičiau „Jūsų pasąmonės galia“ (dargi maniau, kad tai visiška nesąmonė), nežiūrėjau „The Secret“ etc. Bet, manau, kad visi žmonės daugiau ar mažiau svajoja, turi kažkokių norų, tikslų, svajonių – turėdavo jų dar iki spaudos ar televizijos atsiradimo. Tai ir aš taip pat. Būdama maža labai norėjau išmokti groti pianinu (1), jį turėti namuose. Vėliau – įstoti į norimą studijų programą (2). Viskas pavyko.

Buvo ir visokių mažesnių, lyg tarp kitko sugalvotų norų. Tarkim, parašiau kelis rašinėlius apie savo gyvenamąjį rajoną ir pagalvojau, kad galėtų koks nors miesto laikraštis (tuomet pirmas į galvą šovęs buvo „15 min.“) išspausdinti. Bet pernelyg nesistengiau pati kažko imtis. Ir vieną kartą mokykloj vartau „Vilniaus dieną“, ten vienam puslapy skelbimukas „Rašyk apie savo gatvę ar kiemą ir gauk honorarą“. Oho! Aišku, nusiunčiau, išspausdino, sumokėjo (nusipirkau fotoaparatą) ir dar bendradarbiauti – toliau rašyti, turėti savo skiltį pasiūlė Paskui norėjau į vieną interneto psl. rašyt, nes jis teminis, o aš ta veikla užsiimu. Tai irgi dar būdama moksleivė kelis tekstus (bet tokius labiau humoristinius) nusiunčiau – neįdėjo. Bet vis tiek skaičiau visą laiką ir noras ten rašyti nedingo. Užtat šiemet netyčia dalyvavau ten konkurse, laimėjau, prasidėjo susirašinėjimai su redaktore dėl prizo, užklausė apie dabartinę veiklą, kai atsakiau, sako, iš tavęs interviu imsim, tu gi pavyzdys visiems, tokia aktyvistė ir po to pradėjau ten rašyti, spaudos konferencijose dalyvauti. Paskaičiavus metelius, ilgokai reikėjo laukti, bet tai nebuvo toks didelis ir stiprus noras, kaip kai kurie kiti. Dar iš tokių mažesnių daug yra susijusių su mano lankomu meno kolektyvu. Jeigu nebūčiau neseniai susimąsčius ir visų surašius, tai ir dėmesio neatkreipčiau. Norėjau tapt jo seniūne – tapau, norėjau kito kolektyvo koncertinių rūbų – gavom. Dar labai teoriškai studijuodama domėjausi Erasmus programa (važiuoti nenorėjau) – pasižiūrėjau internete, į kokį universitetą galėčiau važiuoti, kokios ten paskaitos tiktų mano studijų programai. Tik dvi buvo, ir tos ne per labiausiai įdomios/naudingos. Dar yra kolektyvas X, kurį galėčiau lankyti. Čia tai iš serijos panorėjau ir pamiršau, man tai nėra l. svarbu.

Paskui taip natūraliai atsirado DIDŽIOJI SVAJONĖ. Beje, ji nebūtų išsipildžiusi be 1 ir 2 svajonių – tam reikėjo ir išmanyti muziką, ir mokėti vieną užsienio kalbą, kurios mums buvo privaloma mokytis universitete. Norėjau dalyvauti viename renginyje užsienyje. Kaip dalyvė (noras maximum) arba kaip žiūrovė (noras minimum, atsarginis planas). Iš pradžių dar niekam apie šitą savo norą garsiai nešūkavau. Skaičiau ir žiūrėjau viską, ką tik apie tą renginį radau internete. Tylėti, kai turi tokią didelę iš vidaus sprogdinančią svajonę, kai kaskart apie ją pagalvojus akys žiba ir šypsena iki ausų atsiranda, nelengva. Žinojo tik geriausia draugė ir mama, kuri sakė „o kaip tu ten pakliūsi?“, maždaug – neįsisvajok . Nu ir ką – svaigti neužtenka. Imamės veiksmų. Rašom laiškelius (vos ne CV) penkiems kolektyvams. Niekas nieko neatrašo. Jau galvojau, kad teks pirkti bilietus ir būti žiūrove (kaip paaiškėjo vėliau, tai nelabai įmanoma – ten apskritai bilietus per dvi val. išgraibstė, o interneto psl., t. y. vienintelis būdas pirkti esant užsienyje, užlūžo). Dar sumąsčiau gal parašyti asmeniui A. Arba į instituciją B. Bet tam reikia daugiau drąsos. O čia bac! – po nosim skelbimas: Vilniuje koncertuoja tie (tas pats kolektyvas X), kas ten tikrai bus ir gal galėtų man padėti. Dargi draugė į tą koncertą kviečia! Be jokios ypatingos nuotaikos iš anksto ir su jauduliu bei šiokia tokia baime vietoj einu į renginį. Po jo – puolu prie reikalo. Mano nuostabai, žmogus, kuris sutiko padėti net neklausinėjo per daug kas čia aš tokia, prisisvajojus mergaitė, ir karto pasakė „taip“ ir puolė prie organizacinių reikalų ta tema (na čia dar ir dėl laiko stokos greičiausiai). Vis mąsčiau – nu negi čia man taip paprastai pasisekė – tai dabar arba jis apsigalvos, arba neįskaitys el. pašto, kurį užrašiau vištos koja, arba pamirš. Bet viskas . Svajonė sėkmingai išsipildė, aš patikėjau, kad jeigu ko nors nori – viskas įmanoma. Jeigu kas nors tau sakys kitaip, žinok, -meluoja!!! - kartojau visiems. Ir išgyvenau laimingiausias dienas savo gyvenime, po kelis kartus per dieną iš laimės bliaudavau. Sakiau, kad tai stebuklas. Bet jau šitas noras tai tikrai spinduliavo visatai ar kažkam taip, kad neišgirst, neatsiliept buvo neįmanoma, jau taip norėjau, TAIP – kiekviena kūno ląstele.

Alyvose, tu šaunuolė pagalvojau , kad vieni turi prisivert norėti , o kitiem natūraliai duota pozityvumo ir tikėjimo savimi .

Bet ne viskas taip paprasta

Kiek kitaip nei aš norėjau išsipildę norai (bent jau pirmasis gal taip trumpam ir išsipildė tam, kad atvestų prie tos tikrosios, man skirtos vietos po saule):

1) Norėjau lankyti savo universiteto kolektyvą. Ir ką... lankiau, bet supratau, kad man čia nepatinka, tai ne mano vieta. Rugsėjo pabaigoj išėjau ir pradėjau ieškoti alternatyvos. Parašiau kito kolektyvo vadovei „ar priimtumėt naują žmogų“, nes jau buvo spalis ir skelbime nurodytas laikas baigėsi. Neatrašė. Internete domėjausi kitais kolektyvais, bet niekaip neapsispręsdavau, kur eiti. Į kitos aukštosios kolektyvą eit kažkaip nesugalvojau, nedrįsau, apie tai rašiau dviem žmonėms, su kuriais mokykloj lankėm kolektyvą. Spalio pabaigoj vienas iš jų ryte man rašo SMS: „pas mus aukštojoj du kolektyvai yra, noriu eit, truputį nedrąsu vienai, tu irgi ieškai, gal einam kartu ten?“. Ir nuėjom, ir savo vietą radau. O ir pasirinkom iš dviejų tą, kuris ir dabar yra, nes tas kitas ateinančių mokslo metų nesulaukė (užtat mums atiteko tie rūbai, apie kuriuos rašiau)
2) Baigusi studijas siuntinėjau CV, pirmiausia rašiau į įmonę Z, nes ten labiausiai norėjau. Ir ką – po 4
mėn. man iš ten paskambino, pasiūlė darbą. Tik jis toks kaip papildomas, ne etatinis. „Mes darbuotojų turim, tik kai kurie vyresni, turintys didelę patirtį, nemoka kompiuteriu naudotis, todėl man reikia viską, ką jie surašo, suvesti į kompiuterį, tai papildomas darbas, su jumis tokių problemų nebūtų; kai mūsų darbuotojai (beje, irgi tokie pat ne etatiniai) nebespėja, ieškom, kas jiems padėtų...“ Finale truputį padirbau su jais, patyriau fantastiškų emocijų, bet daugiau darbų man nebesiuntė, pinigėlių sutartyje nurodytu laiku irgi nepervedė. Bet kai jiems neseniai parašiau, atsakė, kad tą šimtą su kapeikom lt perves gruodį.
3) Kartą ruošiausi į kelionių agentūrą darytis vizos į Rusiją (buvo suplanuota kelionė) ir taip juokais pasvarsčiau, gal visai nieko būtų panašioje vietoje dirbti. Ir po kelių minučių (!!!) skambina mama, sako, va žinau, kuri kelionių agentūra darbuotojo ieško. Nieko sau! Bet man vėl abejonė – o kaipgi mano DIDŽIOJI SVAJONĖ? Įsidarbinus reiktų pusę metų atidirbti be atostogų, o mano kelionė suplanuota, o svarbiausia – tas renginys. Gal dėl to nieko neišėjo – med. komisijos nepraėjau (viena iš priežasčių ne tik sveikata, bet ir tai, kad darbdavys neužpildė knygelės, nesurašė faktorių – jis teigė, kad niekada per darbo praktiką jam neteko to daryti, išvis nesuprato, ko aš čia iš jo noriu), o ir per tą vieną dieną, kurią praleidau ten, susidariau vaizdą, kad gal nelabai ir norėčiau ten dirbti, jei kasdien viskas taip vyksta.
Tai įdomu dabar – ar aš tuos norus blogai suformulavau, kad tik tokie trumpalaikiai, nepastovūs išsipildymai buvo, ar tiesiog nelemta, nes tai ne mano?