
aš pati esu su klausos negalia jau 22 metai (man pačiai dabar 27)

gimiau replių pagalba, (tais laikais dar taip gimdyma priimdvao replemis kazkokiomis, jei moteris neisgimdydavo), sveika mergaite.Po gimimo praėjus keliems mėnesiams susirgau sepsiu, ir teko guleti su mama infekcinej ligoninej mazdaug menesi, ten galima sakyti prikele mane antram gyvenimui, bet ANTIBIOTIKŲ pagalba pagrinde, isivaizduokit kaip menesio laiko silpnam kudikėliui antibiotiku nemažas doaes leidžia... na žodžiu nuo sepsio pasveikau..
paskui iki kokiu 5 metukų dažnai sirgdavau peršalimo ligomis, bronchitais - gydė irgi antibiotikais, dažnai gaudavau GENTAMICINO.
maža budama tikrai pamenu, kad gerai girdėjau, lankiau darželį, ten su vaikais bendravau, daineles dainuodavau, tikrai pamenu, kad viskas ok buvo. Tik pradėjus lankyti pirmą klasę, tėvai suprato, kad neprigirdžiu, o man, tada vaikui, atrodė, kad taip ir turi būti, kad garsų negirdžiu. Žodžiu išaiškėjo mano prikurtimas, ir kaip lig šiol daktarai sako, kad jis atsirado nuo vaikystėje gautų antibiotikų.
Vos supratus, kad neprigirdžiu, greitai man buvo pritaikytas klausos aparatas, aišku, prie jo man priprasti reikėjo, nes garsai tokie garsūs ir keisti atrodė, bet pripratau.
Lankiau normalią mokyklą, pradinėse klasėse buvo labai supratinga mokytoja, kuri mano klasiokams paaiškino mano padėti, tad sunku nebuvo visai, ir mokinausi gerai. Paskui i 5 ta klase perėjau i kita mokykla, dėl to kad persikraustėm i kita miesto vieta gyventi, ir nauja mokykla, nauji klasiokai, sukėlė šiokių tokių sunkumų, nes buvo jau nebe 1 mokytoja, o kiekvieno dalyko mokytojai... bet po truputi mokytojai susitaikė su mano neprigirdėjimu, ir šiaip nebuvo didelių problemų dėl mokslų, jei būdavo kas sunkiau, tarkim, rašyti diktantus, tai mokytojai leisdavo ateiti rašyti po pamokų, nes kai diktuodavo visai klasei, nesugebėdavau pasivyti sakinių sekos... bet tai tik smulkmenos, nes visgi baigiau 12 klasių ir neblogais pažymiais, ir klasė beje buvo sustiprinto mokymo. Baigusi vidurinę, sėkmingai baigiau ir Kauno aukštesniąją medicinos mokykla


Daktarai tai visko buvo prigąsdinę, kad mokintis nevaliosiu ir t.t. bet kaip matot, sėkmingai aš ir mokslus baigiau, ir darbą turiu, ir gyvenu normalu pilnaverti gyvenimą

Na visko būna, aparatas tikrai daug pašalinių garsų ima vienu metu, idealu su juo būna tik ramioj tylioj aplinkoj, bet prie skaitmeninio aparatuko man reikėjo ilgai pratintis, gal net kokius metus, bet pripratau ir neatsidžiaugiu, jis iš tiesų man palengvina bendravimą, gyvenimą.. Tik tiek kad gėdijuosi aparatuko, slepiu po ilgais plaukais, tik prie savų aplinkinių neslepiu to apatratuko

o šiaip gestų kalbos nemoku, kalbu normaliai, (nors vaikystėj lyg ir buvo kalbos sutrikimų, logopedų pagalba buvo suteikta laiku, ir dabar viskas gerai) Nepažįstami monės su manimi bendraudami nė neįtaria, kad turiu klausos negalią.
Ilgas pasakojimas gavosi, tiesiog susitaikiau su savo neprigirdėjimu ir gyvenu pilnavertį gyvenimą, savarankiškai.
Puikiai suprantu jūsų vaikučius, linkiu jums, mamytės, ir jūsų vaikučiams sėkmės gyvenime, kad viskas klostytųsi gerai


