QUOTE(šeimos kaklas @ 2013 06 20, 11:51)
Dėl panašumo analogiška, aikčiojo auklėtojos, kad vach vach, kokie panašūs vaikai į mus, nors man ta info dzyn buvo, bendrai, man pradžioj jokios euforijos nebuvo, skaitau deola ir keistas jausmas, kad nepatyriau to.
Del to panasumo - cia matyt klasikine aukletoju poza, nes, nu, o ka daugiau bepasakysi ta tema

Musu mazes aukletojos irgi ta pati suoke. Man taip pat buvo giliai vienodai, man daug daugiau nedrimo kele jos sveikatos istorija, tai, kad ji, anot soc. darbuotojos buvo "pats baiksciausias vaikas visuose KN", kuo mes netrukus ir isitikinom
O ir del lankymu naudos ....

musu atveju - nemaciau prasme lankyti, "pazinti", musiskei buvo 1,6men, pirmas musu pasimatymas buvo su daug ir graudziu asaru, visi kiti - tokie patys, tik, pastebejom, kad tu asaru vis daugedavo, zozdziu, visi esantys grupeje lipdavo mums su mb ant kaklo, plesdavo visus skanestu is ranku, raudavo plaukus, atiminedavo telefonus, zaisdavo kartu su mumis, prasydavosi ant ranku...

zodziu, visi, isskyrus musiske, kuri visu musu "pasimatymu" metu stovedavo aukletojai tarp koju ir nekvepuodavo, ir puldavo I asaras, jei tik paziuredavom I jos puse

Taigi, pasitare nusprendem, kad jokio progreso cia ir nebus, taip ir issivezem verkiancia, automobilyje uzmigo, o kai parsinesem namo - asaros baigesi, nes nebebuvo ka daryti - apsivijo aplink mane, va taip ir kabo jau menuo.