pritariu:)
o naturalumas mano akimis pirmiausia yra DARNA SU SAVIM, savo kuno gerbimas ir stengimasis ji tausoti, isiklausyti i jo porekius ir elgtis taip, kad kuo geriau jis tau tarnautu..ir jei situacija pasitaiko ne visai palanki, imi is jos tai kas geriausia ir prisitaikai..nejausdamas jokiu kanciu, nes sazine visada atskiria gerus dalykus, nuo blogu..
svarbu nepagaileti jegu, noro ir pastangu, kad ir kokia butu baigtis padaryti del to viska, kas tavo jegomis imanoma..va tai ir yra pergale ir nugalejimas..pacio saves..atradimas savo nauju galimybiu ir savespazinimas, net ir gimdyme kaip ir bet kokioj ekstremaliom situacijoj, padaryti viska ka galejai yra gera.
QUOTE(Justesea @ 2013 03 25, 12:51)
Skaitau čia rašomas įvairiausias istorijas ir visokius žarstomus epitetus... Na tai mano nuomone, jei kas ir yra fanatizmas, tai aklas patikėjimas kažkuo ir darymas trūks plyš, kad tik atitikti kažkokį apibrėžimą... O paskui tenka labai skaudžiai nusivilti, jei visgi nepavyksta. Tai va to, manau, reikėtų vengti, nes kai griūna idealai, kuriais tikėjai, griūna ir tikėjimas savimi, o tada labai skauda ir būna pikta. Aišku gerai yra ruoštis gimdymui, ruošti savo kūną ir mintis, bet reikia nepamiršti, kad gamta yra nenuspėjama, kad niekas negali būti 100% tikras, kad bus taip ir ne kitaip.
O dėl skausmo... dabar žvelgdama atgal suprantu, kad man abu kartus gimdant skaudėjo vienodai. Bet pirmą kartą kankinausi, nes bijojau to skausmo, o antrą kartą lygiai tokiu pačiu skausmu sugebėjau mėgautis, nes jau buvau supratus jo prasmę ir reikalingumą.