Vyresnio vaiko žindymas

Sveika Vaikas tikrai dar mažas, o ir žindai gana retai (mano akimis ). Manyčiau, kad reikia su vyru atvirai pasikalbėti ir išsiaiškinti, kokios priežastys verčia jį taip kalbėti. Galbūt darbe kažkokios apkalbos/juokeliai? Anyta spaudžia? O gal paprasčiausias žinių ir pavyzdžių aplinkoje trūkumas? Bet kuriuo atveju reikia jam leisti išsakyti savo poziciją ir visus nuogąstavimus. Paaiškinkite, jog jums ir vaikui būtinas vyro/tėvo palaikymas, jog visi moksliniai tyrimai byloja apie naudą tiek vaikui, tiek motinai, žindant ir virš dvejų. Pateikite realių šeimų pavyzdžių, kuriose ilgalaikis žindymas reiškia, kad ir avis sveika, ir vilkas sotus. Tegul žino, kad yra daugybė šeimų, kur žindomi nebe kūdikiai, tik jos nebūtinai viešinasi, bet yra patenkintos padėtimi

Aš su juo kalbėjau n kartų, bent jau mėginau ištraukti, kodėl jis taip sako ir mane spaudžia. Jam tiesiog mūsų vaikas jau didelis, nebereikia to pieno, nori normaliai (.)(.) pasidžiaugti Darbe tikrai ten nešneka, kad aš žindau dar, šeimoje žino šitą reikalą visi, visi tik pažiūri vat taip bet pastabų nesulaukiam, tiesiog pasiteirauja ar ilgai planuoju dar žindyti. Mano giminėje praktiškai nei viena ilgiau metų nemaitino, bet kažkaip pastabų dėl to nesako, anytai, manau tai tikrai vienodai, o ji ir gyvena išvis svetur, tai kai šnekam tai visi skypu tai kad sulauktų kažkokių pastabų nėra man minėjęs, o ir pats su kitais nemanau, kad šnekėtų apie žindymą. Jis net labai pasisako už žindymą, bet ne daugiau 2metų (na kiek PSO rekomenduoja). Mėginu ir jam pasakoti, kad vat tokie ir tokie pažįstami vat maitino iki 4metų kone, kad viskas čia labai normalu, vaikui ir man tik geriau. Bet nu kaip į kiaurą - pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina Dar jo vienas argumentas tas, kad planuojam antrą nėštumą, kadangi pas mus gandrai skraido geras sumas suplojus, tai dar daktarai rekomenduoja nutraukti žindymą, bet aš su Vitkausku tariausi, ar stimuliuojant ovuliaciją kenks visi vaistai, jis sakė drąsiai toliau maitinti, atsilieptų nebent pieno kiekyję, bet ir tai ne pirmos savaitės, kad įtakotų tai, tai net labai sėkmingai buvo daroma stimuliacija, tik rezultato nebuvo, dabar vėl žadam startuoti. Tai vat dėl šito sako gal trukdo pastoti, nori kad prieš antrą vaiką pailsėčiau be maitinimo. Nu bet man atrodo bus šimtą kartų sunkiau, kai vaikas naktim norės, o aš neduosiu Dar užmeta tai ką iki mokyklos žindysi, sakau nereikia linkti į kraštutinumus. Man tikrai labiau priimtina, kad vaikas pats jau pasako, kad jam jau nebereikia pienuko, ar vat sakykim gimus broliui/sesei pats pasako, kad pienukas leliukam ir sąmoningai atsisako, nei mamai, nei vaikui streso, o čia... tikia baisi situacija, bet kaip sakant, jei vyro neis palenkti į savo pusę tai jau nutrauksiu, nesinori su vyru pyktis dėl žindymo, džiaugsiuos, bent tuos du metelius išmaitinusi, tik jau nebežinau ir kaip jį palenkti į savo pusę.

Sunku Jei vyras skaito angliškai, gal padėtų rašytinė informacija? Neblogų istorijų yra čia, čia, čia ir ten gal ką rastum. Paaiškink, kad jo palaikymas svarbus ne tik žindymui, bet ir judviejų santykiams - palaikantis ir vaikais (tuo pat ir žmona-motina!) besirūpinantis vyras yra žymiai patrauklesnis ir artimesnis moteriai, ir atvirkščiai, moters ir vaiko poreikių ignoravimas atitolina, gimdo nuoskaudas..
Be to, gimus kitam vaikui, per prievartą nujunkytas vyresnėlis gali išgyventi dvigubą pavydą, ir dėl dėmesio, svarbos sumažėjimo, ir dėl pienuko, o jo sukeltas elgesys gerokai apsunkintų visų gyvenimą.
Galiausiai, nėštumo metu pienas dažnai natūraliai sumažėja/dingsta, o žindymas pasidaro nemalonus, skausmingas, tad, to norint, atjunkymas būtų daug lengvesnis.

Kodel baisi? Vis tiek tas laimingas laikas baigsis anksciau ar veliau. Ar sunku del tu poros ar keliu men. vyrui nusileisti? Nebent tikrai iki mokyklos zadate maitinti
Vyras patrauklus kai yra vyriskas. O jis tokiu buna, kai savo moteriai moka pasakyti tiesa ir sustabdyti ja, kartais, su jos begaliniais gerais norais.

Mano begaliniai norai baigėsi natūraliu atsijunkymu.
Pirmą dukrą maitinau trumpai dėl neišmanymo, visų aplinkinių ir net gyd. "pagalbos" (gal trūksta pieno ir t.t., nusitrauk, pažiūrėk, vėliau - mišinuką pabandyk) - 9 mėn. Ji krūties nebenorėjo imt. Rinkosi buteliuką ir pieno gamyba sumenko, kol dingo visai.

Antrą vaiką maitinau lygiai 4 metus. 4-o gimtadienio dieną vaikas pasakė "viskas, aš jau didelis ir kaip susitarėm (o susitarėm, kai jam dar nebuvo 3-ų (!) ir norėjau baigti maitinti. Iš kur tokia atmintis ) - man nebereikia". Nusisuko, užmigo ir niekad nė nebeužsiminė apie žindymą. Dabar paklaustas visiškai neatsimena ir net netiki, jog buvo maitinamas krūtimi kaip kad maža sesė.

Mažylę norėjau žindyt iki 2 m., bet ji atsisakė MP būdama 1 m 3 mėn. O ir ligoninėj gulėdama, po operacijos tiek vargau, jog išsaugot MP, "kainavo" daug (atsisakiau dalies vaistų, operaciją darė su min.medikamentų, nusitraukinėt pieną savaitę kas 3 val (dieną-naktį) buvo iššūkis). Išsaugojau maitinimą, grįžus viskas buvo gerai, o po pusmečio vaikas apsisprendė, kad nereik. Ir niekaip nebeįsiūlysi. Kažkada dar bandė prisimint žindymą, paragavo, bet spjaudės, raukės ir nebepriprato.

Sunku nusileisti, jei tai, ko prašoma, yra priešinga vidinėms nuostatoms.

Manote vaikas siaip sau neprisimena ir negali patiketi? Nes nenori prisiminti, nes jam geda, kad toks didelis vyras kaip jis galejo taip ilgai zisti. Tokia daline "amnezija" musu protas mus apsaugo nuo skausmingu, gedingu, nemaloniu ar pan.isgyvenimu.
Jei musu vaikyste nebutu mums skausminga, prisimintumem viska ir galbut nedarytumem taip su savo vaikais. Iliuzija, kad mazi vaikai nieko nesupranta, nesuvokia. Supranta, bet tevais pasitiki labiau nei savimi.
Geris turi tam tikra riba. Per didelis geris lygus blogiui. Per ilgas maitinimas- blogis. Savo kuno isnaudojimas, siekiant irodyti sau ir kitiems, kad esi geresne mama, nei tos, kurios nemaitino. Kuo ilgiau, tuo geresne, ar geriausia is visu
O vyrai visada trukdo zmonai buti tokia gera mama, kaip ji noretu. Nes jei mama gera, tai vyras-tevas tampa blogas. O jis to nenori.
Papildyta:

O jei nuostatos neteisingos? Suabejoti, geriau isiklausyti, surasti savo tikruosius norus, kurie vercia, spaudzia daryti toki pasirinkima?
Visi kiti neteisus, visas aplinkinis pasaulis. Tik pati ilgai maitinanti mama ir siaurus tokiu paciu ratelis...?

Šiaip šioje temoje vaikų psichoanalizės neprašiau. Bet ačiū už jūsų žinojimą ir nuomonę.
Nors aišku apie gėdas ir amnezijas jūs rašote iš savo požiūrio taško, bandydama kažką "įsivaizduoti" svetimoje šeimoje.
Mane visuomet stebina tokie bandymai "paaiškinti" tėvams ką jaučia jų vaikas, kurį jie kasdien augina, lavina, bendrauja ir t.t. Nemanot, kad aš geriausiai pažįstu savo vaikus?
Bet jums palieku tą teisę būti teisiai Aš be jūsų nuomonės gyventi galiu, o jūs savosios šioje temoje neparašydama tiesiog neištvertumėte (ta pačia psichoanalize vadovaudamasi, bandžiau įsivaizduoti )

Vyras ir vaikų tėtis, mūsų visų vaikų žindymą visad palaikė ir apie tai esam ne kartą kalbėję. Tuo ir džiaugiuosi, kad šalia turiu tokį žmogų, kuris šiuo klausimu mąsto taip pat ir mane visad palaiko

Moteris turi laaabai didele itaka vyrui.
Tik gyvenimas visada nesaliskas, tobulai teisingas ir parodo tiesa. Kaip ir zmogaus kunas.
O as, tik siek tiek tas, jo rodomas, tiesas supratau ir dalinuosi.

Man irgi toks žindymas atrodo jau pakankamai retas, kad nekeltų problemų nei mamai, nei tėčiui , bet vaikui jis dar labai reikalingas matyt nusiraminimui ar artumo jausmui. Turbūt dauguma mamų didesnius vaikus maitina būtent tiek (prieš miegą ar ryte pabudus, nes kitu laiku vaikai eina į kolektyvą ar lieka su kažkuo namie, mamos jau grįžta į darbus).

O šiaip tai, kiekviena moteris geriausiai žino ko reikia jos vaikams ir net kaip kalbėtis su vyru, kad palenkti į savo pusę. Sudėtinga kitoms moterims tai patarti, kitos gali nebent morališkai palaikyti

Bet jūs nejaučiat kada tik įsivaizduojate ar tiesiog primetate savo įsivaizdavimą, ir kada jau tiesa (čia mano aprašytu atveju).

Mano vaikui žindymas nebuvo trauma. Ir dabar nėra. Mes tiesiog labai mėgstame kalbėtis ir vaikai ypač mėgsta temą "kai aš mažas buvau". Jiems nuolat įdomu ar ir jie buvo tokie mažiukai, kokia buvo rankutė, pėdutė, kūnelis, kaip ir ką gugavo, ar ir jie maitinosi iš krūties ir t.t. Ir stebisi, ir juokiasi iš visko Jei dar nukeli "prisiminimų dėžutes", kur gali pamatyti savo pirmąsias echo foto pilve, miniatiūrinius krikšto rūbus, iškritusius dantukus, rankyčių, kojyčių įspaudus, jiems gimus gautas sveikinimo atvirutes ar būsimos mamos dienoraščius ir t.t., tai emocijų visam vakarui. Jiems tai atrodo neįtikėtina, nebūta, stebuklinga (vėlgi, aš kalbu apie savo vaikus).
Daugelis vaikų neprisimena žindymo ir neprisimins. Kaip daugelis neprisimena gimimo ir ankstyvos kūdikystės. Kiekvienas mes iki skirtingo amžiaus vaikystėje pamename save ir tai nereiškia, kad vaikystė buvo žalojanti, traumuojanti ir pan. Tai klaidingos prielaidos, nebent kaip sakiau, jūs asmeniškai bendraujate su žmogumi ir jis jums atveria širdį apie savo gėdą, kaltę ar kažkokius prieštaringus jausmus.

Et, mano vyras tai pyksta, kai aš užsispiriu naktį nemaitint, nes man nemalonu Nelabai sulaukiu palaikimo.

Aš džiaugiuosi, kad su sūneliu savaime baigėsi žindymas ir kad mano jausmas, kad jau kažkaip keista, sutapo su ta pabaiga.