Man tai apskritai gerai gyvenasi be dovanų.
Jei kam sakau- tik nieko nesivežkit, jokių dovanų nereikia- tai reiškia, jog būtent tai ir turiu omenyje. Na, jei svečiai atsiveža kokį skanėstą ar įdomesnį gėrimą, filmą, kompaktą- tikrai smagu, atrakcija visiems susirinkusiems. Dar labai mėgstu mamos rankdarbius. Vaikams paprastai apsitariam su dovanotojais, ir jie gauna kokį naudingą ar labai trokštamą daiktą.
O jei pačiai tenka knaibyti dėžutę su bantais, tai smagumo ypatingo nejaučiu. Na, visko aš turiu. Ko neturiu- galiu nusipirkti. Apskritai, tos šventės, tai man nei galvoj, nei uodegoj. Smagiam pabendravimui su draugais man progos nereikalingos. Dar daugiau- stengiamės, kad tie pabendravimai išpultų ne per gimtadienius ar kokias asmenines sukaktuves, kad nereikėtų visą vakarą jaustis balvonais.
Pati baisingiausia dovanų kategorija- simbolinės dovanos ir atvirukai su seilėtom eilėm prie jų.

Kaip kažkur rašė Aidas Puklevičius, karste aš mačiau tas metaforas ir simbolius. Na kam man kažkokie nefunkcionalūs rutuliai, blėkos, dar kažkas su kažkokiom lėkštom potekstėm. Jausmai ir mintys negali būti padovanoti. Jie susidaro gyvenant su kažkokiu daiktu ar kokioj aplinkoj. Kad daiktas kažką simbolizuotų, turi būti atsiminimų, susijusių su konkrečiu daiktu. Arba atsiranda staiga- impulsyviai, suprati, kad to daikto tau reikia, ir nebežiūri į kainą (na, beveik

). Na nebūna tokių emocijų su dovanom. Tai labai asmeniška.