Sveikos,
kartais paskaitau šitą temą,bet jau 1,5 metų nerašau,nebent až. Bet šiandien, matyt, pilnatis suveikė ir nusprendžiau parašyti.

Pagalvojau, gal kam nors bus į naudą, nors gal ir ne, sakysit, kas tavęs prašė
Pirmiausia tai rašau Jautruolei, pasveikinau per až. o dabar..tiesiog laikau kumščius, kad viskas būtų gerai.
Norėjau pasakyti dėl vaikų auginimo sunkumų. Žinoma, kiekvienai kitaip, ir motinystės jausmas skirtingas ,ir kentėjimo slenkstis. Tiesiog..
Papasakosiu iš pradžių savo istoriją.
Po 3 nevaisingumo metų, po 8 IUI pastojau natūraliai, 4 mėnesius kankino klaiki toksikozė, vėmiau toliau negu mačiau, prie unitazo gulėdavau po 2 val., ištyrinėjau lubas iki detalių

, keldavausi 6 ryto, vemdavau iki 8, tada važiuodavau į darbą, darbe vėl į wc kas 10 min, tada namie dar kelios valandos prie wc, tada miegot. Gimdymas neprasidėjo per tris kartus, skatino, miriau iš skausmo, kaklelis neatsidarė, galų gale darė skubų cezarį ir 9 dienos po termino gimė mergytė

Gulėjau reanimacijoje, kai visoms vežė vaikus, man nevežė, klausiu, kur, sako, nežinom, arba inkubatoriuje, arba... Klykiau, žviegiau tiesiog, pasenau kokiu dešimtmečių. Buvo inkubatoriuje. Užsirijo užterštų vandenų. Gavo antibiotikų.
Jau klinikose prasidėjo žindymo problemos, vienas spenelis įlindo gilyn, mažylė jo nepaėmė, Vyras laikydvo jį suspaudęs, kol traukdavo. Prakaitas lašėdavo nuo jo kaktos ant mano krūtinės... Pradėjo kimštis priešpienis, klinikose man pasakė, kad teks duot mišinukų. Na ne, sakau, aš maitinsiu. Išsikviečiau žindymo konsultantę, nutraukė, išmasažavo, liepė traukti pientraukiu,kad užsisuktų gamyba. Mažylė miegojo, o mes traukėm. Ne iš karto pavyko.. Pirmadienio rytą visos klinikos čiulbėjo, kad neįtikėtinas atvejis, jos buvo 100 proc. tikros, kad pati nemaitinsiu. grįžom namo. Pirmas mėnuo buvo neblogas. Paskui suskiepijom nuo roto. Na, juk norisi viską padaryti dėl vaiko. Skiepas geriamas.
namuose su maitinimu vėl bėdos, ilgai žindo, man plyšo spenelis. Tiesiog atsikabino dalis, liko skylė, jis kabojo. skaudėjo be proto. Dar įsimetė pienligė. Iškentėjau. Su ašarom. Paskui paėmė anstpenį..
Paskui 2,5 mėn buvo pieno krizė, atvažiavo žindymo konsultantė, liepė duoti kas pusvalandį dieną-naktį. Daviau. Po 3 parų viskas atsistatė.
Nuo dviejų mėnesių prasidėjo košmarai. Nemiegojo visiškai. Dieną - tik vežime ir būtinai vežiojama, geriausiai per duobes. Gyvenome rajone, kur tik laukai ir žvyrkelis. Tas žvyrkelis rudenį buvo baisingai purvinas, drebia šlapdriba, o aš varau... kilomerą pirmyn- atgal, tik sustoju -klykia. Jokio laiko sau> nė vienos minutės. Naktim..aišku, migdžiau prie krūtinės, minčių nebuvo kitaip..Pakankamai info turėjau, kaip kūdikiui tai svarbu,kokia įtaka visam likusiam gyvenimui. O ir man geriau duoti papą ir snausti, negu nešioti visą naktį

, aišku, tekdavo, nes jai taip skaudėdavo pilvuką, kad nieka nepadėdavo, nei šildyklės, nei nešiojimai... Bet jai labai reikėjo krūties. Labai .Tiesiog jautėsi, kaip jai tai gyvybiškai būtina. Prie krūties nors kiek nurimdavo. Na ką, pusantrų metų keldavosi apie 20 kartų per naktį. Būdavo, pirmą kartą sumerkiu akis 5 ryto, o prieš 6 jau keliamės. Visą dieną ant rankų, kitaip klykia. Net ir ant rankų..valgydavau viena ranka sausainius, normaliau užvalgydavau tik kai vyras grįždavo ir pagamindavo vakarienę. Priaugau svorio....7 mėn ėjom pas gastro, paskui pas neurologą. Gastro pasakė, kad padarė žalą antibiotikai, gavo pirmą parą, išnaikino visą mikroflorą. Nesugalvojau duoti gerųjų bakterijų iš karto

Pilvo diegliai kamavo metus. Neurologė pasakė,kad dėl hipoksijos išsivystė hiperaktyvumas, na, tam tikras, kuris turi praeiti, jei aš mokėsiu pasiaukoti ir duosiu vaikui viską, ko reikia. Daviau. Nemiegojau, pražilau. Praėjo. Viskas praėjo. Pirmi metai buvo baisūs, pailsėjau tik savaitę Maljorkoje- nors galvojom, kad mes idiotai, susiruošę su tokiu vaiku į kelionę, bet ten ji miegojo. Gana neblogai (kaip jai). O aš pasideginau, pasimaudžiau ir supratau, kad pasaulis niekur nedingo.
Susitikdavau su kitom mamom..visos veža vaikučius vežime ir šnekučiuojasi, aš nešu verkiantį vaiką ant rankų, kitoj rankoj tašė, stumiu vežimą..ir galvoju, kokia aš autsaiderė.
Metukų ir 3 mėn pasigavo noro virusą. gulėjo reanimacijoje, klykė, manęs neleido, išėjo ir pasakė, kad negali pastatyt lašelinės, nes nuo dehidratacijos trūkinėja venos. Nemoku apsakyti, kas su manim darėsi. Paskui gulėjo kaip lapas kelias dienas. atrodė, svajoju apie tas dienas, kai ji buvo nerami ir reikalavo mano dėmesio
Po to sekė nelengvas periodas. Ligoninė paliko sunkų pėdsaką, mergytė pradėjo bijoti žmonių, baltos spalvos. Pusmetį niekur negalėjom išeiti, verkė, bėgo. Išgyvenom ir tai...nuo 2 metų gyvenimas palengvėjo, o dabar turiu pačią nuostabiausią pasaulyje mergytę, tiesa, sveikatą vis dar atstatinėju, bet mes pačios geriausios draugės, ji nuostabi, aišku, buvo paskui kitų problemų, krizių, begalę laiko praleidau pozityvios tėvystės temose, norėdama viską daryti kaip geriau, atsikračiau visų mitų, išsiaiškinau, ko reikia kūdikiui ir vaikui, ir tai veikia, ne tas žodis, bet čia jau kita tema.
NEsigailėjau nė dėl vienos dienos. net tie sunkūs dveji metai..jie vis tiek buvo laimingiausi mano gyvenime. Juk turėjau JĄ
Kas keisčiausia, iš karto norėjau kito vaiko. Matyt, kažkoks hiperbolizuotas motinystės instinktas. Niekad nesisaugojom po gimdymo, dabar jau padaryti 3 IVF.
Ką šita tirada noriu pasakyti...VISKAS PRAEINA. ir kuo labiau pasistengi sunkiu periodu, tuo geriau viskas būna po to. ir man bent padėjo toks požiūris: pagyvensiu paskui. Dabar gyvenu dėl vaiko, o pati pagyvensiu paskui. Kartais geriau šiek tiek pamiršti gailestį sau. Atidėti. Ir tada šiek tiek palengvėja. Tiesiog viską nukeli. Gal Zuzlai visai nepatiks mano pasisakymas (greičiausiai taip ir bus, manau), bet... Gal kažkuriai kitai kažkas įstrigs. Kartais kitų patirtis padeda. Man padėjo žiaurus dalykas. Turėjom gimdyt kartu su viena forumiete, bet man vėlavo. O jos mergytė po 2 parų mirė. Staigios kūdikių mirties sindromas. Gimdėm pas tą patį gyd. Kai man būdavo labai labai sunku, pagalvodavau, kad ji mielai susikeistų su manimi vietomis. Ir veikdavo kaip šaltas dušas. Apie vaikus Afrikoje galvoji teoriškai, o kai pavyzdys yra šalia. Ir tada veikia.
Kitas dalykas. Irgi noriu pasidalinti patirtimi... Kai kurios laukait, laukiat, maximum padarot IUI... ir tikitėspastot natūr. Gal taip ir bus. Ypač tokios kaip Tino, kurios nenori dėl pastojimo daryt VISKO. Bet jeigu yra tokių, kurios nori..Gal nelaukit.. na ,čia mano patirtis. Po pirmo natūr. pastojimo nesiryžom eiti prie IVF, atrodė, na gi galim, va vyras pagers papildų, pasistengsim, padarysim IUI... Vyras sugėrė turbūt visus pasaulyje gaminamus papildus, visus tamoxiefnus..Ir nieko. Padarėm 3 IUI, nieko. Pasiryžom IVF. Su trumpa schema nepavyko, du foliai išsišovė į priekį, padarė vėl IUI, jau 12 mano gyvenime, aišku, nesėmingą. Po to sekė dar 2 nepavykę IVF. Iš 13 apvaisintų embrionų liko tik du..ir tie nekibo. TAda suvokėm, kad problemos gerokai gilesnės, kokie čia natūr...Ir dabar taip gaila, jau ir metai... taip gaila, kad tiek laiko praradom, žaisdami su tuščiom viltim.. tiesiog čia..pamąstymams.
nepykit, gal ir be reikalo įsiterpiau