QUOTE(Tino @ 2013 03 28, 13:02)
Geras klubas
Geras klubas
Sveikos,
kartais paskaitau šitą temą,bet jau 1,5 metų nerašau,nebent až. Bet šiandien, matyt, pilnatis suveikė ir nusprendžiau parašyti.
Pagalvojau, gal kam nors bus į naudą, nors gal ir ne, sakysit, kas tavęs prašė
Pirmiausia tai rašau Jautruolei, pasveikinau per až. o dabar..tiesiog laikau kumščius, kad viskas būtų gerai.
Norėjau pasakyti dėl vaikų auginimo sunkumų. Žinoma, kiekvienai kitaip, ir motinystės jausmas skirtingas ,ir kentėjimo slenkstis. Tiesiog..
Papasakosiu iš pradžių savo istoriją.
Po 3 nevaisingumo metų, po 8 IUI pastojau natūraliai, 4 mėnesius kankino klaiki toksikozė, vėmiau toliau negu mačiau, prie unitazo gulėdavau po 2 val., ištyrinėjau lubas iki detalių
, keldavausi 6 ryto, vemdavau iki 8, tada važiuodavau į darbą, darbe vėl į wc kas 10 min, tada namie dar kelios valandos prie wc, tada miegot. Gimdymas neprasidėjo per tris kartus, skatino, miriau iš skausmo, kaklelis neatsidarė, galų gale darė skubų cezarį ir 9 dienos po termino gimė mergytė 
Gulėjau reanimacijoje, kai visoms vežė vaikus, man nevežė, klausiu, kur, sako, nežinom, arba inkubatoriuje, arba... Klykiau, žviegiau tiesiog, pasenau kokiu dešimtmečių. Buvo inkubatoriuje. Užsirijo užterštų vandenų. Gavo antibiotikų.
Jau klinikose prasidėjo žindymo problemos, vienas spenelis įlindo gilyn, mažylė jo nepaėmė, Vyras laikydvo jį suspaudęs, kol traukdavo. Prakaitas lašėdavo nuo jo kaktos ant mano krūtinės... Pradėjo kimštis priešpienis, klinikose man pasakė, kad teks duot mišinukų. Na ne, sakau, aš maitinsiu. Išsikviečiau žindymo konsultantę, nutraukė, išmasažavo, liepė traukti pientraukiu,kad užsisuktų gamyba. Mažylė miegojo, o mes traukėm. Ne iš karto pavyko.. Pirmadienio rytą visos klinikos čiulbėjo, kad neįtikėtinas atvejis, jos buvo 100 proc. tikros, kad pati nemaitinsiu. grįžom namo. Pirmas mėnuo buvo neblogas. Paskui suskiepijom nuo roto. Na, juk norisi viską padaryti dėl vaiko. Skiepas geriamas.
namuose su maitinimu vėl bėdos, ilgai žindo, man plyšo spenelis. Tiesiog atsikabino dalis, liko skylė, jis kabojo. skaudėjo be proto. Dar įsimetė pienligė. Iškentėjau. Su ašarom. Paskui paėmė anstpenį..
Paskui 2,5 mėn buvo pieno krizė, atvažiavo žindymo konsultantė, liepė duoti kas pusvalandį dieną-naktį. Daviau. Po 3 parų viskas atsistatė.
Nuo dviejų mėnesių prasidėjo košmarai. Nemiegojo visiškai. Dieną - tik vežime ir būtinai vežiojama, geriausiai per duobes. Gyvenome rajone, kur tik laukai ir žvyrkelis. Tas žvyrkelis rudenį buvo baisingai purvinas, drebia šlapdriba, o aš varau... kilomerą pirmyn- atgal, tik sustoju -klykia. Jokio laiko sau> nė vienos minutės. Naktim..aišku, migdžiau prie krūtinės, minčių nebuvo kitaip..Pakankamai info turėjau, kaip kūdikiui tai svarbu,kokia įtaka visam likusiam gyvenimui. O ir man geriau duoti papą ir snausti, negu nešioti visą naktį
, aišku, tekdavo, nes jai taip skaudėdavo pilvuką, kad nieka nepadėdavo, nei šildyklės, nei nešiojimai... Bet jai labai reikėjo krūties. Labai .Tiesiog jautėsi, kaip jai tai gyvybiškai būtina. Prie krūties nors kiek nurimdavo. Na ką, pusantrų metų keldavosi apie 20 kartų per naktį. Būdavo, pirmą kartą sumerkiu akis 5 ryto, o prieš 6 jau keliamės. Visą dieną ant rankų, kitaip klykia. Net ir ant rankų..valgydavau viena ranka sausainius, normaliau užvalgydavau tik kai vyras grįždavo ir pagamindavo vakarienę. Priaugau svorio....7 mėn ėjom pas gastro, paskui pas neurologą. Gastro pasakė, kad padarė žalą antibiotikai, gavo pirmą parą, išnaikino visą mikroflorą. Nesugalvojau duoti gerųjų bakterijų iš karto Pilvo diegliai kamavo metus. Neurologė pasakė,kad dėl hipoksijos išsivystė hiperaktyvumas, na, tam tikras, kuris turi praeiti, jei aš mokėsiu pasiaukoti ir duosiu vaikui viską, ko reikia. Daviau. Nemiegojau, pražilau. Praėjo. Viskas praėjo. Pirmi metai buvo baisūs, pailsėjau tik savaitę Maljorkoje- nors galvojom, kad mes idiotai, susiruošę su tokiu vaiku į kelionę, bet ten ji miegojo. Gana neblogai (kaip jai). O aš pasideginau, pasimaudžiau ir supratau, kad pasaulis niekur nedingo.
Susitikdavau su kitom mamom..visos veža vaikučius vežime ir šnekučiuojasi, aš nešu verkiantį vaiką ant rankų, kitoj rankoj tašė, stumiu vežimą..ir galvoju, kokia aš autsaiderė.
Metukų ir 3 mėn pasigavo noro virusą. gulėjo reanimacijoje, klykė, manęs neleido, išėjo ir pasakė, kad negali pastatyt lašelinės, nes nuo dehidratacijos trūkinėja venos. Nemoku apsakyti, kas su manim darėsi. Paskui gulėjo kaip lapas kelias dienas. atrodė, svajoju apie tas dienas, kai ji buvo nerami ir reikalavo mano dėmesio
Po to sekė nelengvas periodas. Ligoninė paliko sunkų pėdsaką, mergytė pradėjo bijoti žmonių, baltos spalvos. Pusmetį niekur negalėjom išeiti, verkė, bėgo. Išgyvenom ir tai...nuo 2 metų gyvenimas palengvėjo, o dabar turiu pačią nuostabiausią pasaulyje mergytę, tiesa, sveikatą vis dar atstatinėju, bet mes pačios geriausios draugės, ji nuostabi, aišku, buvo paskui kitų problemų, krizių, begalę laiko praleidau pozityvios tėvystės temose, norėdama viską daryti kaip geriau, atsikračiau visų mitų, išsiaiškinau, ko reikia kūdikiui ir vaikui, ir tai veikia, ne tas žodis, bet čia jau kita tema.
NEsigailėjau nė dėl vienos dienos. net tie sunkūs dveji metai..jie vis tiek buvo laimingiausi mano gyvenime. Juk turėjau JĄ
Kas keisčiausia, iš karto norėjau kito vaiko. Matyt, kažkoks hiperbolizuotas motinystės instinktas. Niekad nesisaugojom po gimdymo, dabar jau padaryti 3 IVF.
Ką šita tirada noriu pasakyti...VISKAS PRAEINA. ir kuo labiau pasistengi sunkiu periodu, tuo geriau viskas būna po to. ir man bent padėjo toks požiūris: pagyvensiu paskui. Dabar gyvenu dėl vaiko, o pati pagyvensiu paskui. Kartais geriau šiek tiek pamiršti gailestį sau. Atidėti. Ir tada šiek tiek palengvėja. Tiesiog viską nukeli. Gal Zuzlai visai nepatiks mano pasisakymas (greičiausiai taip ir bus, manau), bet... Gal kažkuriai kitai kažkas įstrigs. Kartais kitų patirtis padeda. Man padėjo žiaurus dalykas. Turėjom gimdyt kartu su viena forumiete, bet man vėlavo. O jos mergytė po 2 parų mirė. Staigios kūdikių mirties sindromas. Gimdėm pas tą patį gyd. Kai man būdavo labai labai sunku, pagalvodavau, kad ji mielai susikeistų su manimi vietomis. Ir veikdavo kaip šaltas dušas. Apie vaikus Afrikoje galvoji teoriškai, o kai pavyzdys yra šalia. Ir tada veikia.
Kitas dalykas. Irgi noriu pasidalinti patirtimi... Kai kurios laukait, laukiat, maximum padarot IUI... ir tikitėspastot natūr. Gal taip ir bus. Ypač tokios kaip Tino, kurios nenori dėl pastojimo daryt VISKO. Bet jeigu yra tokių, kurios nori..Gal nelaukit.. na ,čia mano patirtis. Po pirmo natūr. pastojimo nesiryžom eiti prie IVF, atrodė, na gi galim, va vyras pagers papildų, pasistengsim, padarysim IUI... Vyras sugėrė turbūt visus pasaulyje gaminamus papildus, visus tamoxiefnus..Ir nieko. Padarėm 3 IUI, nieko. Pasiryžom IVF. Su trumpa schema nepavyko, du foliai išsišovė į priekį, padarė vėl IUI, jau 12 mano gyvenime, aišku, nesėmingą. Po to sekė dar 2 nepavykę IVF. Iš 13 apvaisintų embrionų liko tik du..ir tie nekibo. TAda suvokėm, kad problemos gerokai gilesnės, kokie čia natūr...Ir dabar taip gaila, jau ir metai... taip gaila, kad tiek laiko praradom, žaisdami su tuščiom viltim.. tiesiog čia..pamąstymams.
nepykit, gal ir be reikalo įsiterpiau
kartais paskaitau šitą temą,bet jau 1,5 metų nerašau,nebent až. Bet šiandien, matyt, pilnatis suveikė ir nusprendžiau parašyti.
Pagalvojau, gal kam nors bus į naudą, nors gal ir ne, sakysit, kas tavęs prašė Pirmiausia tai rašau Jautruolei, pasveikinau per až. o dabar..tiesiog laikau kumščius, kad viskas būtų gerai.
Norėjau pasakyti dėl vaikų auginimo sunkumų. Žinoma, kiekvienai kitaip, ir motinystės jausmas skirtingas ,ir kentėjimo slenkstis. Tiesiog..
Papasakosiu iš pradžių savo istoriją.
Po 3 nevaisingumo metų, po 8 IUI pastojau natūraliai, 4 mėnesius kankino klaiki toksikozė, vėmiau toliau negu mačiau, prie unitazo gulėdavau po 2 val., ištyrinėjau lubas iki detalių
, keldavausi 6 ryto, vemdavau iki 8, tada važiuodavau į darbą, darbe vėl į wc kas 10 min, tada namie dar kelios valandos prie wc, tada miegot. Gimdymas neprasidėjo per tris kartus, skatino, miriau iš skausmo, kaklelis neatsidarė, galų gale darė skubų cezarį ir 9 dienos po termino gimė mergytė Gulėjau reanimacijoje, kai visoms vežė vaikus, man nevežė, klausiu, kur, sako, nežinom, arba inkubatoriuje, arba... Klykiau, žviegiau tiesiog, pasenau kokiu dešimtmečių. Buvo inkubatoriuje. Užsirijo užterštų vandenų. Gavo antibiotikų.Jau klinikose prasidėjo žindymo problemos, vienas spenelis įlindo gilyn, mažylė jo nepaėmė, Vyras laikydvo jį suspaudęs, kol traukdavo. Prakaitas lašėdavo nuo jo kaktos ant mano krūtinės... Pradėjo kimštis priešpienis, klinikose man pasakė, kad teks duot mišinukų. Na ne, sakau, aš maitinsiu. Išsikviečiau žindymo konsultantę, nutraukė, išmasažavo, liepė traukti pientraukiu,kad užsisuktų gamyba. Mažylė miegojo, o mes traukėm. Ne iš karto pavyko.. Pirmadienio rytą visos klinikos čiulbėjo, kad neįtikėtinas atvejis, jos buvo 100 proc. tikros, kad pati nemaitinsiu. grįžom namo. Pirmas mėnuo buvo neblogas. Paskui suskiepijom nuo roto. Na, juk norisi viską padaryti dėl vaiko. Skiepas geriamas.
namuose su maitinimu vėl bėdos, ilgai žindo, man plyšo spenelis. Tiesiog atsikabino dalis, liko skylė, jis kabojo. skaudėjo be proto. Dar įsimetė pienligė. Iškentėjau. Su ašarom. Paskui paėmė anstpenį..
Paskui 2,5 mėn buvo pieno krizė, atvažiavo žindymo konsultantė, liepė duoti kas pusvalandį dieną-naktį. Daviau. Po 3 parų viskas atsistatė.
Nuo dviejų mėnesių prasidėjo košmarai. Nemiegojo visiškai. Dieną - tik vežime ir būtinai vežiojama, geriausiai per duobes. Gyvenome rajone, kur tik laukai ir žvyrkelis. Tas žvyrkelis rudenį buvo baisingai purvinas, drebia šlapdriba, o aš varau... kilomerą pirmyn- atgal, tik sustoju -klykia. Jokio laiko sau> nė vienos minutės. Naktim..aišku, migdžiau prie krūtinės, minčių nebuvo kitaip..Pakankamai info turėjau, kaip kūdikiui tai svarbu,kokia įtaka visam likusiam gyvenimui. O ir man geriau duoti papą ir snausti, negu nešioti visą naktį
, aišku, tekdavo, nes jai taip skaudėdavo pilvuką, kad nieka nepadėdavo, nei šildyklės, nei nešiojimai... Bet jai labai reikėjo krūties. Labai .Tiesiog jautėsi, kaip jai tai gyvybiškai būtina. Prie krūties nors kiek nurimdavo. Na ką, pusantrų metų keldavosi apie 20 kartų per naktį. Būdavo, pirmą kartą sumerkiu akis 5 ryto, o prieš 6 jau keliamės. Visą dieną ant rankų, kitaip klykia. Net ir ant rankų..valgydavau viena ranka sausainius, normaliau užvalgydavau tik kai vyras grįždavo ir pagamindavo vakarienę. Priaugau svorio....7 mėn ėjom pas gastro, paskui pas neurologą. Gastro pasakė, kad padarė žalą antibiotikai, gavo pirmą parą, išnaikino visą mikroflorą. Nesugalvojau duoti gerųjų bakterijų iš karto Pilvo diegliai kamavo metus. Neurologė pasakė,kad dėl hipoksijos išsivystė hiperaktyvumas, na, tam tikras, kuris turi praeiti, jei aš mokėsiu pasiaukoti ir duosiu vaikui viską, ko reikia. Daviau. Nemiegojau, pražilau. Praėjo. Viskas praėjo. Pirmi metai buvo baisūs, pailsėjau tik savaitę Maljorkoje- nors galvojom, kad mes idiotai, susiruošę su tokiu vaiku į kelionę, bet ten ji miegojo. Gana neblogai (kaip jai). O aš pasideginau, pasimaudžiau ir supratau, kad pasaulis niekur nedingo. Susitikdavau su kitom mamom..visos veža vaikučius vežime ir šnekučiuojasi, aš nešu verkiantį vaiką ant rankų, kitoj rankoj tašė, stumiu vežimą..ir galvoju, kokia aš autsaiderė.
Metukų ir 3 mėn pasigavo noro virusą. gulėjo reanimacijoje, klykė, manęs neleido, išėjo ir pasakė, kad negali pastatyt lašelinės, nes nuo dehidratacijos trūkinėja venos. Nemoku apsakyti, kas su manim darėsi. Paskui gulėjo kaip lapas kelias dienas. atrodė, svajoju apie tas dienas, kai ji buvo nerami ir reikalavo mano dėmesio
Po to sekė nelengvas periodas. Ligoninė paliko sunkų pėdsaką, mergytė pradėjo bijoti žmonių, baltos spalvos. Pusmetį niekur negalėjom išeiti, verkė, bėgo. Išgyvenom ir tai...nuo 2 metų gyvenimas palengvėjo, o dabar turiu pačią nuostabiausią pasaulyje mergytę, tiesa, sveikatą vis dar atstatinėju, bet mes pačios geriausios draugės, ji nuostabi, aišku, buvo paskui kitų problemų, krizių, begalę laiko praleidau pozityvios tėvystės temose, norėdama viską daryti kaip geriau, atsikračiau visų mitų, išsiaiškinau, ko reikia kūdikiui ir vaikui, ir tai veikia, ne tas žodis, bet čia jau kita tema.
NEsigailėjau nė dėl vienos dienos. net tie sunkūs dveji metai..jie vis tiek buvo laimingiausi mano gyvenime. Juk turėjau JĄ
Kas keisčiausia, iš karto norėjau kito vaiko. Matyt, kažkoks hiperbolizuotas motinystės instinktas. Niekad nesisaugojom po gimdymo, dabar jau padaryti 3 IVF.
Ką šita tirada noriu pasakyti...VISKAS PRAEINA. ir kuo labiau pasistengi sunkiu periodu, tuo geriau viskas būna po to. ir man bent padėjo toks požiūris: pagyvensiu paskui. Dabar gyvenu dėl vaiko, o pati pagyvensiu paskui. Kartais geriau šiek tiek pamiršti gailestį sau. Atidėti. Ir tada šiek tiek palengvėja. Tiesiog viską nukeli. Gal Zuzlai visai nepatiks mano pasisakymas (greičiausiai taip ir bus, manau), bet... Gal kažkuriai kitai kažkas įstrigs. Kartais kitų patirtis padeda. Man padėjo žiaurus dalykas. Turėjom gimdyt kartu su viena forumiete, bet man vėlavo. O jos mergytė po 2 parų mirė. Staigios kūdikių mirties sindromas. Gimdėm pas tą patį gyd. Kai man būdavo labai labai sunku, pagalvodavau, kad ji mielai susikeistų su manimi vietomis. Ir veikdavo kaip šaltas dušas. Apie vaikus Afrikoje galvoji teoriškai, o kai pavyzdys yra šalia. Ir tada veikia.
Kitas dalykas. Irgi noriu pasidalinti patirtimi... Kai kurios laukait, laukiat, maximum padarot IUI... ir tikitėspastot natūr. Gal taip ir bus. Ypač tokios kaip Tino, kurios nenori dėl pastojimo daryt VISKO. Bet jeigu yra tokių, kurios nori..Gal nelaukit.. na ,čia mano patirtis. Po pirmo natūr. pastojimo nesiryžom eiti prie IVF, atrodė, na gi galim, va vyras pagers papildų, pasistengsim, padarysim IUI... Vyras sugėrė turbūt visus pasaulyje gaminamus papildus, visus tamoxiefnus..Ir nieko. Padarėm 3 IUI, nieko. Pasiryžom IVF. Su trumpa schema nepavyko, du foliai išsišovė į priekį, padarė vėl IUI, jau 12 mano gyvenime, aišku, nesėmingą. Po to sekė dar 2 nepavykę IVF. Iš 13 apvaisintų embrionų liko tik du..ir tie nekibo. TAda suvokėm, kad problemos gerokai gilesnės, kokie čia natūr...Ir dabar taip gaila, jau ir metai... taip gaila, kad tiek laiko praradom, žaisdami su tuščiom viltim.. tiesiog čia..pamąstymams.
nepykit, gal ir be reikalo įsiterpiau
Irėne, kaip tu?
šifonyte, labai užjaučiu... maža kad žirniuką praradai, tai dar ir pati vos galų neatidavei...
Va čia tai istorija... patirtis... tau galima paminklą statyt...
Ačiū, kad papasakojai
šifonyte, labai užjaučiu... maža kad žirniuką praradai, tai dar ir pati vos galų neatidavei...
QUOTE(DruiDe @ 2013 03 28, 08:16)
sedziu po paskutines IUI, liko savaites laukimas, bet savijauta nedziugina - kazkaip jauciu jau mmm pozymius 
Bandom nekreipti dėmesio į mmm požymius ir laukiam toliau QUOTE(KittyKitty @ 2013 03 28, 13:02)
kartais paskaitau šitą temą,bet jau 1,5 metų nerašau,nebent až.
Papasakosiu iš pradžių savo istoriją.
Pagalvojau, gal kam nors bus į naudą, nors gal ir ne, sakysit, kas tavęs prašė
nepykit, gal ir be reikalo įsiterpiau
Ši tema jau tokia sena..??? Papasakosiu iš pradžių savo istoriją.
Pagalvojau, gal kam nors bus į naudą, nors gal ir ne, sakysit, kas tavęs prašė
nepykit, gal ir be reikalo įsiterpiau
Va čia tai istorija... patirtis... tau galima paminklą statyt...
Ačiū, kad papasakojai
QUOTE(Puk @ 2013 03 28, 12:11)
QUOTE(KittyKitty @ 2013 03 28, 13:02)
ačiū, merginos, kad pasidalinot
Puk, jūsų vaikelis cezarinukas, sako, jie irzlesni.. Kitty, jūsų atveju suveikė antibiotikai nuo gimimo.. ką noriu pasakyt, kad neramumams, dirglumui buvo priežastis. o maniškis pagal viską turėtų būti ramus kaip belgas, mane tas stebina. bet, manau, taip ir nerasiu naktinių neramumų priežasties, lieka išaugti, taip ir padarysim
gimnastikoj buvo visai gerai
vienas pratimas nepatiko, tai paverkė, ir kadangi D.C. pas mane laukinukas, tai kai paguldė visus 4 vaikus kartu, draugauti nenorėjo, vėl pas mamą "pasiprašė". bet šiaip aš patenkinta, eisim dar
QUOTE(DruiDe @ 2013 03 28, 11:58)
Vat jau labai rimtai mastau apie Bykova. Gal galetum dviem zodziais kaip ir kur pas ja pakliuti?
Kaip banaliai neskambetu, bet jei koja kisa psichologija? Musu teigimo rezultato atveju tikrai itakojo, bet kiek daug ji turi itakos? Gydytoja, kuris siulo atsipalaiduot ir bandyt po 5 metu "bandymo", as gatava nusauti zvilgsniu...
Kaip banaliai neskambetu, bet jei koja kisa psichologija? Musu teigimo rezultato atveju tikrai itakojo, bet kiek daug ji turi itakos? Gydytoja, kuris siulo atsipalaiduot ir bandyt po 5 metu "bandymo", as gatava nusauti zvilgsniu...
Bykova - www.rrc.lv, užsiregistruoji ir važiuoji.
Jei psichologija... psichologės užsiėmimai, akupunktūra, joga... a ką aš žinau? Aš bandžiau atsijungti darbu-darbu-darbu, bet visą nuo darbo likusį laiką vis tiek smegenyse kirminas knisasi
Kitty, saunu, kad papasakojai Nu bet vargai tai OHO! Linkiu lengvesnes patirties tau kita karta, juk jis vistiek BUS .
Nu bet vargai tai OHO! Linkiu lengvesnes patirties tau kita karta, juk jis vistiek BUS .QUOTE(Pelargonija @ 2013 03 28, 14:58)
Bykova - www.rrc.lv, užsiregistruoji ir važiuoji.
Jei psichologija... psichologės užsiėmimai, akupunktūra, joga... a ką aš žinau? Aš bandžiau atsijungti darbu-darbu-darbu, bet visą nuo darbo likusį laiką vis tiek smegenyse kirminas knisasi
Jei psichologija... psichologės užsiėmimai, akupunktūra, joga... a ką aš žinau? Aš bandžiau atsijungti darbu-darbu-darbu, bet visą nuo darbo likusį laiką vis tiek smegenyse kirminas knisasi
Aciu labai
Ir Kitty Aciu uz patirti
QUOTE(KittyKitty @ 2013 03 28, 14:02)
Papasakosiu iš pradžių savo istoriją.
Kitas dalykas. Irgi noriu pasidalinti patirtimi... Kai kurios laukait, laukiat, maximum padarot IUI... ir tikitėspastot natūr. Gal taip ir bus. Ypač tokios kaip Tino, kurios nenori dėl pastojimo daryt VISKO. Bet jeigu yra tokių, kurios nori..Gal nelaukit.. na ,čia mano patirtis.
Kitas dalykas. Irgi noriu pasidalinti patirtimi... Kai kurios laukait, laukiat, maximum padarot IUI... ir tikitėspastot natūr. Gal taip ir bus. Ypač tokios kaip Tino, kurios nenori dėl pastojimo daryt VISKO. Bet jeigu yra tokių, kurios nori..Gal nelaukit.. na ,čia mano patirtis.
nu ir istorija. stipri Tu
tikrai paminklo verta. su viskuo sutinku iš principo.
tik aš juk rašiau "nuskambės kvailai, kad nemetu visko dėl šio tikslo". jau ir anksčiau aš dėl LP išsikalinėjau, nenorėjau, atidėliojau ir SM likau nesuprasta. nu ką aš galiu pasakyti. gal neturiu aš to instinkto bet kokia kaina (ypač sveikatos sąskaita) turėti savo vaiką. gal per mažai noriu aš jo. gal noriu tik todėl, kad MV nori ir jau iš sportinio intereso. gal per daug esu padariusi dėl turimų dabar savo pareigų, kad į viską spjaučiau. suvokiu gi, kad visi darys stimuliacijas tik su didesnėm vaistų dozėm, augins folius ir bandys. gal kam foliai auga ir galima eit, mėgint, daryt ir daryt, kol pasiseks. o kai jau nebeauga, tai aš matau jau tik sveikatos žalojimą, klimakso artinimą. ai, nesiteisinsiu, nes kažkodėl kitaip aš čia mąstau...
Uch, dasikasiau iki SM
nu tai pritarsiu daugumai - dar yra vilties laukiam ir neliūdėk anksčiau laiko.
aciu galiu MB i kompanija atsiust jis irgi vis dar tiki ir nakti teigiamus NT sapnuoja 
siaubas mieloji, labai gaila. bet kad saves taip nesaugojai ir iskart nevaziavai pas gydytojus tai niu niu niu. gi numirt galejai.
Papildyta:
žinai, kartais tokia neviltis ima.. ir vaikelis toks lauktas, ir neštumas sklandus, be nervų, ir gimdymas lengvas, o nuo gimimo vis kažkas vaikui darosi
nesitikiu, kad jus mane suprasit, galvojat varau D į medį, bet tikrai užsitęsė šis neramus laikotarpis, trukdantis pilnai džiaugtis motinyste..
hm, kazkodel labai tave suprantu. stiprybes mamyt, laikykis
nu blyn kaip tu cia taikliai ir aiskiai pasakei 
QUOTE(Tino @ 2013 03 27, 22:43)
nu tai pritarsiu daugumai - dar yra vilties
laukiam ir neliūdėk anksčiau laiko.aciu
galiu MB i kompanija atsiust jis irgi vis dar tiki ir nakti teigiamus NT sapnuoja QUOTE(šifonyte @ 2013 03 27, 22:55)
labas vakarelis. ar priimsit paklydele 
prisiduodu.
prisiduodu. siaubas mieloji, labai gaila. bet kad saves taip nesaugojai ir iskart nevaziavai pas gydytojus tai niu niu niu. gi numirt galejai.
Papildyta:
QUOTE(zuzla @ 2013 03 28, 11:23)
žinai, kartais tokia neviltis ima.. ir vaikelis toks lauktas, ir neštumas sklandus, be nervų, ir gimdymas lengvas, o nuo gimimo vis kažkas vaikui darosi
nesitikiu, kad jus mane suprasit, galvojat varau D į medį, bet tikrai užsitęsė šis neramus laikotarpis, trukdantis pilnai džiaugtis motinyste..hm, kazkodel labai tave suprantu. stiprybes mamyt, laikykis
QUOTE(maika @ 2013 03 28, 11:51)
Pasakysiu savo nuomonę, nieko necituoju, nes kalbu bendrai apie situaciją
Nemanau, kad jeigu vaikas buvo labai ilgai lauktas tai jo auginimas nuo to lengvesnis pasidaro. Nemanau kad visada pavyksta save guosti ir džiuginti mintimis kad vat galėjau ir neturėti, juk nuovargis vis tiek yra nuovargis, su miego trūkumu taip pat. Visos mes čia svajojam apie nėštukinius pykinimus, bet manau po kokio mėnesio ištisinio pykinimo jau kitaip kalbėtume, taip nėštumas jėga, bet vis tiek yra tam tikros ribos... Jeigu vaikas pusę paros verkia, turbūt neįmanoma su šypsena sėdėt ir grožėtis jo rauda, nes juk ji taip ilgai laukta... Sunku ištisai džiaugtis tuo, kas šiaip jau yra varginantis dalykas, nors ir kaip ilgai lauktas... Kiekvienam laikotarpiui savos problemos, bandant pastoti vienokios, laukiantis kitokios, auginant vaiką dar kitokios. Visiškai suprantu pavargusias nėštukes ir mamytes Apskritai visos vienodai turim teisę pavargti
Nemanau, kad jeigu vaikas buvo labai ilgai lauktas tai jo auginimas nuo to lengvesnis pasidaro. Nemanau kad visada pavyksta save guosti ir džiuginti mintimis kad vat galėjau ir neturėti, juk nuovargis vis tiek yra nuovargis, su miego trūkumu taip pat. Visos mes čia svajojam apie nėštukinius pykinimus, bet manau po kokio mėnesio ištisinio pykinimo jau kitaip kalbėtume, taip nėštumas jėga, bet vis tiek yra tam tikros ribos... Jeigu vaikas pusę paros verkia, turbūt neįmanoma su šypsena sėdėt ir grožėtis jo rauda, nes juk ji taip ilgai laukta... Sunku ištisai džiaugtis tuo, kas šiaip jau yra varginantis dalykas, nors ir kaip ilgai lauktas... Kiekvienam laikotarpiui savos problemos, bandant pastoti vienokios, laukiantis kitokios, auginant vaiką dar kitokios. Visiškai suprantu pavargusias nėštukes ir mamytes
Apskritai visos vienodai turim teisę pavargti nu blyn kaip tu cia taikliai ir aiskiai pasakei
Nereikia man paminklų , ne toks mano tikslas...be to, toks čia žygdarbis... kai tada gulėjome ligoninėje, gretimoje palatoje gulėjo onkologinis ligoniukas. Jau trečius metus nebuvo išėję jie iš ligoninės...
Zuzla, aš galimą priežastį sužinojau po 7 mėn., bet mūsų temoje buvo daugiau vaikučiu su antibais ir jiems buvo viskas ok. Vieną cezarinukę vežė pas gyd., nes per daug miegojo, mamai neramu pasidarė. Mums tai buvo tik prielaida...nežinau,ar teisinga, bet koks skirtumas, vis tiek tiesiog reikia iškentėti. Beje, labiau negu antibus aš kaltinau paveldimumą, savo nervų sistemą
ką darysi.
Tino, nesupratai manęs. Aš sakiau,kad nestabdytų tos,kurios dėl vaiko pasiryžusios padaryti ViSKĄ. Juk mūsų vertybės,poreikiai, prioritetai skirtingi ir tai normalu. Man vaikas buvo viskas,būčiau save po organą išpjausčius,jei tik padėtų. Norėjau mirti, jei neturėsiu vaiko. O tau kitaip ir viskas dėl to gerai. Beje, karjera tikrai nukentėtų,vaikai serga, aš pirmus metus,kai grįžau į darbą, daugiau nedirbau,negu dirbau. Gal ir tai turėjo įtakos,kad mane atleido... auklei neuždirbau,be to, nepalikčiau sergančio vaiko svetimam žmogui..todėl ir sakau,kad prioritetų klausimas. Ir tau nereikia dėl nieko teisintis. Aš rašiau toms,kurios neįsivaizduoja gyvenimo be vaiko.
Visoms jums
, ne toks mano tikslas...be to, toks čia žygdarbis... kai tada gulėjome ligoninėje, gretimoje palatoje gulėjo onkologinis ligoniukas. Jau trečius metus nebuvo išėję jie iš ligoninės...Zuzla, aš galimą priežastį sužinojau po 7 mėn., bet mūsų temoje buvo daugiau vaikučiu su antibais ir jiems buvo viskas ok. Vieną cezarinukę vežė pas gyd., nes per daug miegojo, mamai neramu pasidarė. Mums tai buvo tik prielaida...nežinau,ar teisinga, bet koks skirtumas, vis tiek tiesiog reikia iškentėti. Beje, labiau negu antibus aš kaltinau paveldimumą, savo nervų sistemą
ką darysi.Tino, nesupratai manęs. Aš sakiau,kad nestabdytų tos,kurios dėl vaiko pasiryžusios padaryti ViSKĄ. Juk mūsų vertybės,poreikiai, prioritetai skirtingi ir tai normalu. Man vaikas buvo viskas,būčiau save po organą išpjausčius,jei tik padėtų. Norėjau mirti, jei neturėsiu vaiko. O tau kitaip ir viskas dėl to gerai. Beje, karjera tikrai nukentėtų,vaikai serga, aš pirmus metus,kai grįžau į darbą, daugiau nedirbau,negu dirbau. Gal ir tai turėjo įtakos,kad mane atleido... auklei neuždirbau,be to, nepalikčiau sergančio vaiko svetimam žmogui..todėl ir sakau,kad prioritetų klausimas. Ir tau nereikia dėl nieko teisintis. Aš rašiau toms,kurios neįsivaizduoja gyvenimo be vaiko.
Visoms jums
sifonyte 
QUOTE(maika @ 2013 03 28, 14:18)
Irėne, kaip tu?
laukiu
QUOTE(Tino @ 2013 03 28, 17:35)
su viskuo sutinku iš principo.
tik aš juk rašiau "nuskambės kvailai, kad nemetu visko dėl šio tikslo". jau ir anksčiau aš dėl LP išsikalinėjau, nenorėjau, atidėliojau ir SM likau nesuprasta. nu ką aš galiu pasakyti. gal neturiu aš to instinkto bet kokia kaina (ypač sveikatos sąskaita) turėti savo vaiką. gal per mažai noriu aš jo. gal noriu tik todėl, kad MV nori ir jau iš sportinio intereso. gal per daug esu padariusi dėl turimų dabar savo pareigų, kad į viską spjaučiau. suvokiu gi, kad visi darys stimuliacijas tik su didesnėm vaistų dozėm, augins folius ir bandys. gal kam foliai auga ir galima eit, mėgint, daryt ir daryt, kol pasiseks. o kai jau nebeauga, tai aš matau jau tik sveikatos žalojimą, klimakso artinimą. ai, nesiteisinsiu, nes kažkodėl kitaip aš čia mąstau...
vat del sito tai as labai labai pritariu
