


Grįžę į viešbutį sudrimbame vestibiulyje - kambaryje nėra interneto, tai galvojame truputį pažiūrėsime, kas vyksta.
Dykumoje sutikti lietuviai užrašė mums mažosios Petros koordinates. Bandėme suvesti jas į navigaciją ir patikrinti, kur ji yra, deja, rodo, kad tas objektas maždaug už 80 km

Klausėme viešbutyje - nežino, arba nesusikalbame. Na ir gerai, nereikia. Ją norėjome aplankyti vakar. Šiandien, važiuodamos į Petrą, radome nuorodą - iki mažosios Petros gal 5 km

Bet šiandien tam nebeturime nuotaikos.
Atsigeriame arbatos ir viešbučio berniukas klausia, kokie mūsų planai vakarui. Gal naktinė Petra - ko gero ten labai gražu, bet mes apie Petrą net pagalvoti nenorime
Tada mums pasiūlo hamamą - mielai sutinkame - reikia atsipalaiduoti, pailsėti. Sutariame, kad 17.30 susitinkame vestibiulyje. Turime daugiau kaip 1,5 val. - einame į kambarį truputį pailsėti. Maždaug po pusvalandžio - beldimas į duris ir klausimas, tai jūs dar neinate. Nieko nesuprantame - vėl nesusišnekėjome

Na gerai, susiruošiame greituoju būdu. Hamamo garinėje vietoje atsipalaidavimo gauname kokius 5 ar 6 prancūzus. Atrodo, kad jų koks 100. Na ir kodėl tokioje vietoje, kurioje norisi tik ramybės reikia kelti tokį triukšmą. Gerai, kad prancūzai nelabai pakelia karštį - jie atidaro duris - mums šalta - uždarome. Tada jie labai greit susivynioja ir dingsta - pagaliau ramybė. Paskui mūsų laukia pilingas, masažas, džakuzi.
Vienas iš mus maudančių vyrukų pradeda klausinėti kaip mums čia patinka, prisistato, kad viešbučiai priklauso jo šeimai ir pasiūlo vykti į pikniką į mažąją Petrą. Pamąstę sutinkame. Vyrukas sako - dabar 19.30, tai susitinkame vestibiulyje 20.00. Pažiūrime į savo laikrodį ir viską suprantame - pasirodo Jordanijos ir Izraelio laikas skiriasi 1 val., o mes visą tą laiką gyvenome kitu laiku

Pamenate, sakiau, kad buvo nepatentinti automobilių nuomoje - pasirodo mes vėlavome ne pusvalandį, o 1,5 val.
Po hamamo toks atsipalaidavimas - norėtųsi lįsti į lovą ir jaukiai susisukus miegoti, bet reikia važiuoti. Truputį neramu - į ką mes veliamės. Važiuojame mūsų automobiliu. Važiuojame važiuojame - mūsų palydovas kažkam paskambina, pasikalba arabiškai - čia pristok, ne ne čia - važiuok toliau....

Juokaujame, kad gal jau parduos - bet viešbutyje žino su kuo ir kur išvažiavome - tai gal neparduos
Pagaliau kažkur sustojame - gaila, kad tamsu - turėtų būti gražu. Bet iš kitos pusės gerai, kad tamsu - matosi daugybė žvaigždžių, vyrukai įrengia labai šaunią ir romantišką vietelę - pridega žvakių, užkuria laužą, padengia improvizuotą stalą - daugybė valgio - mėsytė, daržovės, vaisiai, arbata, gaivieji gėrimai. Siūlo kaljaną - mes jo nerūkome, tai ir jie nerūko. Klausiu, kodėl mums jie tai pasiūlė - juk matosi, kad tai suorganizuota tik mums. Atsako, kad tai kaip viešbučio dovana

Šauniai pasėdime kokią valandžiukę. Darosi šalta, gęsta žvakės - laikas miegoti.
Vakaras buvo šaunus. Deja, neturėjau fotoaparato. Vienas kadras telefonu


Grįžę mąstome ką daryti toliau. Planavau, kad grįšime į Aqabą, vyksime į pietinį paplūdimį porai naktų. Ten panardysime, pasimaudysime, bet po triukšmingo pabuvimo Petroje norime ramybės - skambiname mūsų šeimininkui į Wadi Rum ir klausiame, ar mus priims - norime pabėgti nuo visko... Mielai sutinka, taigi rytoj vėl Wadi Rum