Mes irgi lakstom asfaltu, pėdutės pripratusios ir niekas nenusitrina. Ir miškų keliukais tenka pavažinėti. Pavadį rišu prie dviračio sėdynės
per kilpą perkišu šniūrą ir puikiai laikosi, žymiai patogiau nei ant vairo rišt, taip ir žūt galima
mokyti man specialiai savo didžkės nereikėjo. Nežinau iš kur, bet pati viską susivokė. Kai tik pririši tai lekia kaip išdurnėjus, o vėliau ristele šalia tipena, tenka minti lėtai gan, o po to jau be šuns išeit normaliai pasivažinėt
jei pamato šunį, tai niekur ji niekad netimpteli. Pasakau negalima, bėgam bėgam ir bėga ji toliau, kartais nebent atsigręžia atgal pažiūrėt, bet niekad netimpteli. Buvo tik incidentų porą, kai užpuolė kaimynų šuo, tvora neuždaryta buvo, tai labai sunku buvo ir tą puolantį šunį sutvardyt, ir dviratį ir šunį laikyt
gavo velnių kaimynas daugiau taip nebuvo
arba dar kažkoks mažas šunelis lakstė iš paskos ir vis bandė įsisegt. Tai tiek prinervino stabtelėjau tryptelt su koja, o maniškė išsigando pagalvojus kad jai trypiu, išsinėrė iš antkaklio, apsuko dviratį, vožiau jai per galvą biškį su tuo dviračiu, nes lengvas labai ir jis tiesiog nuskrido
na bet stengiaus nesureaguot ir pasikviečiau atgal, pargrįžom namo sėkmingai. Labai jau reaguoja į visokias komandas čia, bėgam, stop, nors specialiai niekada nebuvo to mokyta
tai va mums nerekia nieko bijot, jei nepasimaišo koks piktas šuo kuris pats puola, nes mano ponia visad ramiai gali praeit pro tokius, pro katinus irgi