QUOTE(Laiko-juosta @ 2013 04 25, 20:58)
skraidau, skraidau, skraidau...
planuojam susitikt..... labai laukiu... zinau kad tai rozine euforija kuri yra laikina, bet
net ir keliu dienu laime yra laime ir smagu kai patiri tai.....
nesitikiu nieko, bet megaujuosi tuo jausmu
man gera
jauciuosi dievinama.....
suvokimas, kad nieko is to nebus yra. bet neziurint to , manau kad skristi is laimes ne kiekvienam pasitaiko ir reikia tuo megautis
daugelio jusu komentaruose yra labai daug karcios tiesos. protas ta suvokia...
taciau, leiskite man paklausti -
kada jums paskutini syki buvo ishdyge sparnai beprotishkam skrydziui? kada tirpote is laimes?
Net akimirkos laimė yra laimė.
Panašioj situacijoj apie save savikritiškai ironiškai sakau, kad šiknoj sparnai išdygo.
Bet išdygo. Kad ir kiek tas jausmas iš arabo pusės netikras, kad ir kaip skaudžiai baigsis, kad ir keik teks gailėtis... tai geras jausmas
Mano sesė Švedijoj gyvena su iraniečiu. Susimetė be meilės, prirodė kažkas, kad jam versle reikia pagalbos, tai nuvažiavo ir užsibuvo. Oi visko buvo, kol kampai apsišlifavo, ne sykį lagaminai buvo sudėti. Alkoholio jis nevartoja, bet ir nesimeldžia ir valgo lietuvišką lauktuvių dešrą su kiauliena. Savo šaly jis elgtųsi kitaip. Jie gyvena jau 7 metai. Mano dukra pas juos svečiavosi. Grįžo su nuomone, kad mano sesė kiek aikštijasi, o jis ją labai myli ir lepina.
Papildyta:
QUOTE(Hmmm... @ 2013 04 26, 18:11)
Bet žinoma, tik Jūs nuspręsite, kiek galite sau leisti prarasti vardan tikimybės atrasti
Kai patiriu kažką tokio, kas sielą skraidina. Žydinčių alyvų kvapas po mano balkonu, kai išeini įkvepi ir pajunti palaimą. Naktis mylimojo glėby, kai negali užmigti, nes jautiesi tokia laiminga ir gaila laiko miegui. Šniokščiantis krioklys, po kuriuo gali išsirėkti, krykštauti kaip vaikas. kai patiri kažką tokio. Sakai, kad po to ir numirti negaila.