Ne vienas vyras yra sakęs, kad niekada nenorėtų senmergės. Išsiskyrusi, našlė, jau iš šeimos, gyvenusi su vyru, pripratusi ir prisiderinti ir nusileisti. O jei įpusėjusi ketvirtą dešimtį ir vis dar viena, tikrai ne kas. Pripratusi būti viena, rūpintis tik savimi.
Seno šuns naujų triukų neišmokysi. Bent jau taip pareiškė man artimas žmogus, kai pasakojosi, kad ir tą ir aną netekėjusią piršo, sakau, nei vaikai nei buvęs maišytųsi.
Šiandien turėjau garbės pažliumbti senam tik draugui į darbinio kombinezono atlapus. Galiu gyvenimu skųstis, galiu girtis, čia pagal mėnulio fazę man. Paklausiau, kada ketina parsivesti šeimininkę į naują butą. Pasisakė, kad kaip ir priprato vienas, viską gali pasidaryti pats, didžiąją laiko dalį atima darbas, užbėga vaikai, parsisiunti kokį filmą. Priprato, kaip vilkas vienas sliūkinėti. Ir aš taip jaučiuosi. Lyg ir ieškai, lyg ir labai jau gerbi tą savo laisvę. Iš tikro aš norėčiau turėti tikrą draugą, bet vedybos... man jau būtų nebe pirmos, na, turėčiau jau labai būti tikra, kad tai
eureka, kad tai tas žmogus, kad nebenorėsiu nieko kito gyvenime. Be to man visai patinka mano pavardė, kurią gavau iš pirmojo vyro. galiu drąsiai teigti, kad
didžioji dalis ieškančių iš tikrųjų nieko neieško, nenori nieko keisti, nes jiems ir taip gerai.

ir nerašykit, mergos, geltonai, aš vos prižlibinu

kad vyrai beraščiai, tai jokia naujiena, net ir stebėtis jau nebedera.