Pirmas plaukimo kursas - 'Vandens vabaliuku'

- buvo daugiau 'susipazhinimas' su vandeniu, kad tevai apsiprastu, vaikas apsiprastu. Per ta kursa jau pradejo kisht po vandeniu. Pradzhioj nelabai patiko, bet ish visu vaiku manishke drasiausiai elgesi - neverke, tik labai nepatenkinta mina nutaisydavo. O veliau, kai jau zhinodavo, kas laukia, pradedavo prieshintis: ne ne ne. Na, bet jos niekas neklausydavo

Ale apsiprato, tai dabar pati arba snukuti kisha, arba prasho baseine: mama, kick kick kick

Tada ash ja po vandeniu, pati atsitraukiu metra-du ir laukiu, kol iki manes atplauks

Antras kursas buvo jau be mamos - su mokytoja. Shiaip i ji priima vaikus nuo 2.5 m, bet Vaiva jiems pasirode 'pazhengusi', tai prieme ir ja. Pradzhioj galvojau, kels skandala, kad mama nelipa i baseina su ja. Buvo shiek tiek prieshinimosi, bet ne tiek daug, kaip galvojau. Per pora dienu visai apsiprato.
O del drasos, tai pirmas dalykas ka treneriai pasake ir tevams, ir vaikams - negalima lipti i vandeni be mamos ar techio!!!

Ir nuo pirmu kartu taip: pirma ilipu ash, o tada laikau Vaiva, kol ji ilipa. Na, Vaiva ir shiaip, palyginus, klauso, tai ir su shituo problemu nera.
Tiesa pasakius, dabar, po tu kursu drasiau jauchiasi ant laiptu baseine. Nulipa ant zhemiausio, shokineja shokineja, netenka lygsvaros, murkteli po vandeniu ir pati ishsikapanoja i sekluma. Ir vel ish naujo. Zhodzhiu, specialiai taip daro, nes zhino, kad ish tokio atstumo ar ishsikapanos