QUOTE(Irena_P @ 2013 08 13, 20:20)
Turiu ir Gydymas Sopennhaueriu, kol kas neskaiciau, - idomu kaip jums kaip perskaitysit

butinai parasykite komentara!
perskaičiau jau senokai, bet neįkėliau atsiliepimo
Psichoterapeutas sužino nepagydomai sergąs. Artėjančios mirties akivaizdoje jis prisimena didžiausią savo praktikos nesėkmę Filipą Sleitą, kuriam kadaise nepadėjo išsivaduoti iš seksualinės manijos. Vėl susitikęs su buvusiu pacientu, Julius sužino jį tapus didžiojo XIX a. filosofo A. Šopenhauerio sekėju.
Šioje knygoje susipina psichologija su filosofija. Filipas atstovauja protą, o Julius- jausmus. Būtent tokį požiūrį galima susiformuoti skaitant romaną. Paraleliai pasakojama dabartis bei praeitis, kurioje kalbama apie Šopenhauerio gyvenimą. Dabartyje kone visas veiksmas vyksta uždaroje patalpoje, kurioje vyksta grupinė psichoterapija. Buvo tikrai įdomu sužinoti labiau apie tokio pobūdžio terapiją, suvokti, kaip vyksta joje pokalbiai- mat grupinis išsikalbėjimas ir problemų sprendimas man atrodė kiek paslaptingas ir neaiškus, atrodydavo, kad atsiverti prieš žmonių grupę yra žymiai sunkiau nei vienam asmeniui. Tad autorius ir pamėgina atskleisti tai, kas lieka už uždarų durų.
Filipas nuo pat pradžių man nepatiko. Ir vėliau beskaitydama sužinojau, kad kiti terapijos dalyviai irgi nemėgo jo dėl tos pačios priežasties- jis per daug kalbėjo kitų veikėjų, ypač Šopenhauerio, žodžiais, tuo tarpu apie tai, ką jaučia pats, ką mąsto ir galvoja, ištraukti sunku. Bet būtent Filipo veikėjo tarsi reikšmė šiame kūrinyje man pasirodė atskleidimas, kaip grupinė terapija gali pagelbėti žmogui, jam padėti atsiskleisti, pažvelgti į giliai glūdinčias problemas.
Pradžioje apie Šopenhauerį buvo skaityti netgi įdomiau nei apie Julių, paskui skyrių tiek apie vieną, tiek apie kitą laukdavau su tokiu pačiu susidomėjimu. Daug įdomių minčių pateikta paprasta kalba, tiesiog natūraliai įtraukiant į pokalbius.
Nežinau, ar įtikinau, ar ne, bet tai išties verta skaitymo knyga, o pati ateity tikrai skaitysiu jo kitus romanus, o kas žino, gal teks susipažinti ir su jo moksliniais kūriniais.
Po to perskaičiau dar porą knygų:
Harper Lee ,,Nežudyk strazdo giesmininko'' - kaip minėjau anksčiau, labai šilta ir nuoširdi knyga. Kaip ir kitoms neseniai čia atsiliepusioms apie ją, labiausiai žavėjo tėvo ir vaikų santykiai.
Federico Moccia ,,Trys metrai virš dangaus - Germinė vadina tokias knygas ,,tiurliurliur"

Būtent tokia ji ir yra: persiskaito greitai, banali, bet matyt laiku užtaikiau ir ši paaugliška meilės istorija paliko malonų įspūdį. Ypač pabaiga patiko.
Na, ir jau liko vos 20psl
E. M. Remarque ,,Gyvybės kibirkštis" . Nesužavėjo taip, kaip pvz. ,,Kelias atgal", bet vis vien įdomi ir verta skaitymo knyga apie gyvenimą konclageryje .