Įkraunama...
Įkraunama...

Knygos knygos knygos...

QUOTE(casolin @ 2013 09 12, 08:16)
Sveikos 4u.gif

Užsinorėjau dabar paskaityti kokių nors klasikų knygų  bigsmile.gif  ar lietuvių autorių ( kai reikėjo mokykloj perskaityti Altorių šešėly, tikrai didelį įspudį paliko), ar užsienio rašytojų, esu skaičiau Nusikaltimas ir bausmė, Tėvas Gorijo ( čia irgi iš mokyklos repertuaro  biggrin.gif ) o va dabar savo noru noriu kažką tokio paskaityti, gal ką rekomenduosit  blush2.gif


Na, man su žodžiu klasika asocijuojasi rusų rašytojai: Dostojevskis, Tolstojus, Lermontovas, Čechovas. Gerų atsiliepimų teko čia skaityti apie O. Wilde "Doriano Grėjaus portretas". Č. Dikenso "Didieji lūkesčiai" (nors man šis skaitėsi nuobodokai, bet šiaip pamokanti istorija). Dar Stendalis, Hemingvėjus, V. Tekerėjus ("Tuštybės mugė") ir manau daug kitų.
Man va, kažkodėl kyla noras M. De Servanteso "Don Kichotą" paskaityti. Mokykloj skaičiau, bet nebepamenu kokį įspūdį man paliko.
Iš lietuvių g.gif ... I. Simonaitytė, Šatrijos Ragana, Putinas, Mickevičius
Atsakyti
Sveikos.

Užstrigau su skaitymais, kadangi laiko nebelikę, o vėlai vakare niekuomet nesisekdavo skaityti. unsure.gif

QUOTE(casolin @ 2013 09 12, 08:16)
Užsinorėjau dabar paskaityti kokių nors klasikų knygų  bigsmile.gif  ar lietuvių autorių ( kai reikėjo mokykloj perskaityti Altorių šešėly, tikrai didelį įspudį paliko), ar užsienio rašytojų, esu skaičiau Nusikaltimas ir bausmė, Tėvas Gorijo ( čia irgi iš mokyklos repertuaro  biggrin.gif ) o va dabar savo noru noriu kažką tokio paskaityti, gal ką rekomenduosit  blush2.gif

Remarkas (iš to, ką pati skaičiau, labai patiko ,,Kelias atgal'', ,,Juodasis obeliskas'', ,,Triumfo arka'', ,,Trys draugai''), Victor Hugo (pradžiai gali ,,Paryžiaus katedrą'' pasiimt, vėliau, jei bus noro, ir ,,Vargdienius''), Albert Camus (,,Svetimas'', ,,Krytis''), Bulgakovas (,,Meistras ir Margarita''), Tolstojus (,,Ana Karenina''), Harper Lee ,,Nežudyk strazdo giesmininko'', Ken Kesey ,,Skrydis virš gegutės lizdo'', Anthony Burgess ,,Prisukamas apelsinas''.
Iš lietuvių tai jei mokyklos laikais neteko skaityti, K. Borutos ,,Baltaragio malūną'' ir Škėmos ,,Baltą drobulę'' rekomenduoti galėčiau.
Atsakyti
QUOTE(casolin @ 2013 09 12, 08:16)
Sveikos 4u.gif

Užsinorėjau dabar paskaityti kokių nors klasikų knygų  bigsmile.gif  ar lietuvių autorių ( kai reikėjo mokykloj perskaityti Altorių šešėly, tikrai didelį įspudį paliko), ar užsienio rašytojų, esu skaičiau Nusikaltimas ir bausmė, Tėvas Gorijo ( čia irgi iš mokyklos repertuaro  biggrin.gif ) o va dabar savo noru noriu kažką tokio paskaityti, gal ką rekomenduosit  blush2.gif


Butinai Remarko "Trys draugai" KLASIKA, paskiau "Juodasis obeliskas"
Atsakyti
QUOTE(nepamenuu @ 2013 09 12, 11:05)
Butinai Remarko "Trys draugai" KLASIKA, paskiau "Juodasis obeliskas"

Tik pastebėjimas bent iš mano pusės būtų toks, kad neskaityti šių knygų vienos paskui kitą, reik pertrauką daryti, nes gali pasirodyti labai panašūs abu romanai ir dėl to gali nukentėti įspūdis.
Atsakyti
QUOTE(laTulipe @ 2013 09 12, 10:51)
Ken Kesey ,,Skrydis virš gegutės lizdo''

šita labai labai gera, aš ir filmą mačiau, vienas labiausiai palikusių įspūdį ax.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo *Night*: 13 rugsėjo 2013 - 16:23
Pagalvojau, kad jei žmogus nori klasikos ir nieko beveik iš jos neskaitęs, kokie platūs horizontai jam atsiveria. Galva gali apsisukti nuo tokio didžiulio pasirinkimo. smile.gif

Šią savaitę pasinaudojau Max. nuolaida knygoms. Aišku, tų, kurių labiausiai norėjau, pirkti nėra, bet ir taip buvo iš ko rinktis. Tik gaila, kad ir su nemaža nuolaida vis tiek didelė suma gaunasi, tai susilaikiau nuo kelių knygų pirkimo (pvz. naujos J.Harris). Nusipirkau Haruki Murakami "Visi Dievo vaikai šoka", o kadangi visai plonytė, spėjau ir perskaityti. Tai šešių apsakymų rinkinys. Negaliu sakyti, kad nepatiko, bet kad labai patiko, irgi nepasakyčiau (gal išskyrus paskutinį apsakymą). Šiaip stilius, nuotaika ir siužetai labai artimi jo romanams, tik kadangi kūrinėliai trumpi, nebuvo kada labai įsijausti, neužkabino jie manęs. Nors kad skaičiau, nesigailiu.

Atsakyti
QUOTE(Kristute97 @ 2013 09 12, 09:59)
Na, man su žodžiu klasika asocijuojasi rusų rašytojai: Dostojevskis, Tolstojus, Lermontovas, Čechovas. Gerų atsiliepimų teko čia skaityti apie O. Wilde "Doriano Grėjaus portretas". Č. Dikenso "Didieji lūkesčiai" (nors man šis skaitėsi nuobodokai, bet šiaip pamokanti istorija). Dar Stendalis, Hemingvėjus, V. Tekerėjus ("Tuštybės mugė") ir manau daug kitų.
Man va, kažkodėl kyla noras M. De Servanteso "Don Kichotą" paskaityti. Mokykloj skaičiau, bet nebepamenu kokį įspūdį man paliko.
Iš lietuvių  g.gif ... I. Simonaitytė, Šatrijos Ragana, Putinas, Mickevičius



QUOTE(laTulipe @ 2013 09 12, 10:51)

Remarkas (iš to, ką pati skaičiau, labai patiko ,,Kelias atgal'', ,,Juodasis obeliskas'', ,,Triumfo arka'', ,,Trys draugai''), Victor Hugo (pradžiai gali ,,Paryžiaus katedrą'' pasiimt, vėliau, jei bus noro, ir ,,Vargdienius''), Albert Camus (,,Svetimas'', ,,Krytis''), Bulgakovas (,,Meistras ir Margarita''), Tolstojus (,,Ana Karenina''), Harper Lee ,,Nežudyk strazdo giesmininko'', Ken Kesey ,,Skrydis virš gegutės lizdo'', Anthony Burgess ,,Prisukamas apelsinas''.
Iš lietuvių tai jei mokyklos laikais neteko skaityti, K. Borutos ,,Baltaragio malūną'' ir Škėmos ,,Baltą drobulę'' rekomenduoti galėčiau.


o kiekdaug pasiūlymų thumbup.gif Trys draugai skaičiau tikrai labai patiko, balta drobule irgi skaičiau mokykloj, dėl prisukamo aplesino tai žinau, kad skaičiau ir tuo metu nepatiko, bet dabar nelabai ką pamenu iš jos...einu darytis sąrašo, ačiū 4u.gif
Atsakyti
Perskaičiau Irvin D. Yalom tris knygas (kol kas). Nors visos man patiko, bet pabandysiu ir tas visas patikusias pareitinguoti pagal patikimo lygį.
Pirmoji perskaityta - "Terapijos dovana" pasirodė iš visų trijų sausiausia, bet įdomi, nes mane domina ši sritis. Puikus patarimų vadovėlis studentams, gydytojams ir besidomintiems psichoterapija, psichologija. Daug vertingų protingų, praktinių patarimų, kurie suskirstyti į atskiras temas.
Antroji labiau patikusi tai - "Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos". Knyga susideda iš psichologinių novelių. Skaitosi tarsi grožinis kūrinys, kuriame tiek daug visko tikro (tikroviškumo jausmas), tiek daug tikrų jausmų, įdomūs personažai (pacientai), nuoširdus pasakojimas apie jų gydymą. Mane tai labai įtraukė ir pavergė.
Trečioji knyga "Mamytė ir gyvenimo prasmė" patiko labiausiai. Šioje knygoje jutau dar didesnį Yalom'o rašymo stiliaus atsipalaidavimą, t.y. šalia tikra patirtimi papasakotų apsakymų, pateikiami ir išgalvoti, tačiau ne mažiau įdomūs ir turintys ypatingą prasmę apsakymai.
Prisižymėjau nemažai citatų, bet čia parašysiu vieną iš knygos "Mamytė ir gyvenimo prasmė":

„Žmonės myli save, jei jiems svarbaus asmens akyse regi meilės sau atspindį.“ – p. 214

Apskritai manau, kad apie tokias knygas daug neprirašysi, jas reikia skaityti.


Ir kaip gi aš be detektyvų biggrin.gif Perskaičiau Jean-Christophe Grange – „Sielų miškas“. Galiu pasakyti tik tiek, kad kuo toliau tuo labiau ima erzinti Grange knygų storis, kuris, mano akimis, bereikalingas. Šio detektyvo istorija pasirodė per daug išplėsta, apkrauta nereikalingomis, o gal man tiesiog neįdomiomis detalėmis. Nors detektyvo pradžia intrigavo, buvo tikrai įdomu skaityti iki maždaug gal vidurio knygos. Pati atomazga – visiškas nusivylimas. Tiems, kam patinka mistika, fantastika, šis detektyvas patiks. Bet tai ne mano kavos puodelis. Dabar jau nekyla ranka imti Grange knygų, nors dar galvojau pasiimti „Purpurinės upės“, bet pakilusi ranka prie knygos sustingo ir nusileido biggrin.gif

Diane Chamberlain – „Dingusi duktė“. Pati istorija pradžioje pasirodė įdomi, skaitėsi itin lengvai, tačiau pabaiga banali ir nuspėjama. Taigi ir bendrai knygą galiu vertiti tik vidutiniškai. Vis neapleido jausmas, kad jau žinai tolesnius personažų žingsnius, gan nuspėjamas romanas – ne man. Nors nesigailiu - perskaičiau lengvą romaną ir tiek, nieko neliko viduje, sėju, kad greitai ir pamiršiu. Tačiau skaitant pailsėjo bent smegenys smile.gif

Teodoras Dreizeris – „ Dženė Gerhart“. Patiko. Nors skaičiau tokią panešiotą knygelę, tarpai tarp sakinių minimalūs, bet skaitėsi itin sparčiai. Nepasakyčiau, kad tai dar viena banali meilės istorija. Kas joje kitaip nei visose panašios tematikos knygose? Kad kartu tai gyvenimo pamokymų pilna knyga, nors pagrindinis konfliktas kyla tarp skurdo ir turto, kurio pasekmės įtakojo to laikmečio žmonių likimus. Pagaliau rašoma ne tik apie vargšes gyvenimo ir skurdo nuskriaustas moteris (kurių čia irgi buvo), bet ir apie vyrą, jo silpnumą, neapsisprendimą, nežinojimą, ko nori iš gyvenimo. Patiko ir rašymo stilius: lėtas, nuoseklus, ramus, nors gal kiek šaltokas, lyg autorius viską stebėtų iš šalies pro storą stiklą, bet man tai netrukdė, tiksliau nepakenkė kūrinio turiniui, esmei. Mielai dar ką nors šio autoriaus skaitysiu.

P.S. Jau norėjau pasiimti „Sesuo Kerė“, bet knyga buvo tokia vargana, kad byrėjo lapai. Tai atidėjau kitam kartui, gal kitoje bibliotekoje rasiu geriau užsilaikiusią smile.gif

Šiuo metu skaitau Abraham Verghese – „Vienuolės paslaptis“, ir dar pasiėmiau Tedo Cascio, Leonardo L. Martino – „Hausas ir psichologija“ biggrin.gif
Atsakyti
sveikos,noreciau paskaityt ka nors panasau i pieniu vyna arba kas nuostabu ir ismintinga ...gal ka patarsit? smile.gif
Atsakyti
Vis dėlto , "Vaistininko namus" numečiau, per daug painiavos, netraukia rolleyes.gif Paėmiau
S.Fitzek "Terapija" , nu kad irgi nelabai, nors visų išgirta. Kažkur panašaus skaityta, matyta, "Kuždesių sala", man nuspėjama, nors pabaiga ir netikėta. Kažkoks slogutis apimdavo ją paėmus rolleyes.gif
Atsakyti
Kaunietės, gal kas atspalvių I ir II dalį galite paskolinti paskaityti? Galiu mainais pasidalinti daugybę knygų..
Atsakyti
Mano savaitgalio skaitinys - David Lebovitz ,,Saldus gyvenimas Paryžiuje”
Paryžius dažniausiai būna romantizuojamas, čia įvyksta romantiškiausios meilės istorijos, šilčiausi pokalbiai. Būtent tokia buvo paskutinė skaityta knyga - Ellen Sussman ,,Viena diena Paryžiuje”. Tačiau ,,Saldus gyvenimas Paryžiuje” – visai kitokia. Ją palyginti galėčiau su Vaivos Grainytės ,,Pekino dienoraščiai”, kur autorė pasakodama savo pačios patirtus įspūdžius atskleidžia ne tik šviesiausius gyvenimo Pekine momentus.

Buvo labai įdomu skaityti autoriaus pasakojimą apie Paryžių, kuriame jis gyvena ne vienerius metus. Per šį laiką jau yra susiformavęs visai kitoks požiūris ne tik į miestą, bet ir į jo gyventojus, nei kad eilinio turisto. Su lengva ironija D. Lebovitz pasakoja apie tai, kuo Prancūzijos sostinė skiriasi nuo jo gimtųjų JAV ir kaip tie skirtumai karts nuo karto sugebėdavo sukelti gėdą, pyktį ir begalę nesusipratimų (beje, skaitant susidarė įspūdis, kad mums, lietuviams, kur kas lengviau sektųsi prisitaikyti būtent JAV, o ne Prancūzijoje). Kalbama apie aptarnavimą, kai pardavėjas, jei tik neturi noro (o pvz. trokšta kuo greičiau ištrūkti parūkyti ar tiesiog pernelyg susidomėjęs gauta sms žinute), pasakys, kad neturi kažkokios prekės, nors yra atvirkščiai (Lietuvoje, spėju, už tokį elgesį darbuotojas iš karto lėktų lauk), apie pardavėjų surauktus veidus bei atvirą rodymą, kad kuo mažiau pirkėjų, tuo geriau, apie sugadintos prekės grąžinimą – apskritai atskira kalba. Labiausiai juokino paryžiečių pomėgis užlįsti eilėse (ir nė kiek to nesigėdijant!) bei nesitraukti iš kelio (jei nesate prie to įpratęs, jums teks paprasčiausiai laviruoti tarp jų ir stengtis kur nors nepargriūti). Nešiotis su savimi buteliuką vandens – didelė klaida, lygiai tokia pati- kur nors išėjus užsinorėti į tualetą, nes tokį atrasti sudėtinga, o net jei ir atrandi, didžiausia tikimybė, kad kaip tik tuo metu būna sanitarinis laikas, kai jis nedirba. Ir dar ten daug įvairiausių įdomybių, kurios padeda susidaryti įdomų vaizdą apie paryžiečius (kurie, beje, net ir patys sakosi esantys bjaurūs).

Jei pasirodė, kad autorius tik ir burbės apie tai, kokie blogi tie prancūzai, tai galiu nuraminti, kad kaip ir minusų, taip ir pliusų jis mato šiame mieste nemažai. Juk kitu atveju kažin ar jis trokštų jame gyventi. Sveikas ir linksmas humoras – pagrindinis palydovas šioje knygoje, kurioje pasakojama apie saldų gyvenimą Paryžiuje. Toks pavadinimas – ne veltui, kadangi pateikiama nemažai itin skaniai ir viliojančiai skambančių skanėstų receptų, o ką jau kalbėti apie tai, kad vieni ar kiti valgiai (ypač viskas, kas susiję su didžiąja autoriaus aistra- šokoladu) dažnai šmėkšteli ir tekste.

Puiki knyga apie paryžiečius, kultūrinius skirtumus, prisitaikymą svetimoje šalyje bei maistą. Tik neskaitykite išalkę!
Atsakyti