Knygos knygos knygos...

Labai rekomenduoju E. Bard "Pietūs Paryžiuje: meilės istorija su receptais"

Su malonumu ir gailėdama, kad pabaigiau, perskaičiau Marinos Stepnovos "Lazario moterys".
Labai patiko. Gyvenimiška istorija apie tris kartas, tokia turtinga kalba, netrūko ironijos, vietomis juokinga, vietom apsiraudojau, kad bijojau ir prisiliest prie knygos, nesinorėjo prieš naktį taip susijaudint. Gal truputį pabaiga mane nuvylė, dėl trupučio mistikos. Rekomenduoju
Viena ištrauka, man patikusi:

Lidočka žiūri, kaip vėjas už lango tai šiurkščiai trūkteli klevą už rankos, tai teškia jam per pakaušį - tarsi rėžia moralą neklusniam paaugliui užspaudęs tarp tvirtų kelių. Atsakyk, kaip dera! Klevas išsisukinėja nuo dar vieno niukso, žiūri užguitas į šalį, ieškodamas tinkamos sprukti tarpuvartės - niekur tu nepabėgsi...

Sveikos,

gal kuri turi popierine "Andželos pelenai" knygos versiją? Mielai nupirkčiau

Turbūt, paskaitinėjo. Jau toks smulkus šriftas, labai varginantis. Bet aš kai paimu knygą, įsivaizduoju, plaukiu upe, kaip rusų filme apie Tomą Sojerį ar Heklberį Finą

Su skaitymais man sunkiai einasi, bet va, pagalvojau, kad reikia paminėti, kad esu pradėjusi Pat Conroy ,,Pajūrio muzika". Na, kadangi pati knyga neplona (~600 psl), tai dar tik viskas įsivažiuoja (perskaičiau 100psl), bet įtraukė nuo pat pradžių. Labai patinka rašymo stilius, o ir pati istorija turėtų būti įdomi, susijusi su praeitimi, kol kas tik užuominomis, bet jau tuoj tuoj turėtų imti aiškėti.
Papildyta:

Aš turiu, bet anglišką.

http://www.tytoalba.lt/eigulio-dukte

štai kokią naujieną Tyto Alba žada:
„Eigulio duktė: byla F 117“ – pirmasis Agnės Žagrakalytės prozos kūrinys. Tai spalvinga giminės saga, net kelių kartų istorija, paremta tikrais faktais ir įvykiais. Išlavintu žodžiu kuriamas be galo įtaigus pasaulis – rupų realistinį pasakojimą, sodrius vaizdus neretai keičia nervinga, trūkčiojanti poetinė kalba. Autentiškos tikrovės įspūdį dar sustiprina išmoningai dėliojama dokumentinė medžiaga (laiškai, dienoraščiai, žinutės iš spaudos ir pan.). Knygos centre – Juozas Žagrakalys, realus asmuo, nepriklausomos Lietuvos teisininkas ir kultūrininkas, dramatiško likimo žmogus. Jis tampa savotišku knygos bendraatoriumi – skaitome jo prisiminimus, literatūrinius bandymus. Svarbus vaidmuo tenka ir Juozo mylėtoms moterims. Ryškiausia iš jų – eigulio duktė Antanina Čeilytkaitė, žinoma prieškario vertėja. Žvelgdama iš šių dienų perspektyvos, autorė seka, kaip atsikartoja likimai – tiek vienos giminės, tiek visos tautos gyvenime.

Pasakoju istorijas, nutikusias nuo 1815 iki 1977 metų – Lietuvoje, Švedijoje, Suomijoje, Vorkutoje ir Kazachstane. Seku istorijas apie linus, obelis, bulves, pomidorus, vynuoges, vištas ir žirgus. Istorijas apie lietuvius, karaimus ir žydus, čigonus, apie intelektualus, sodininkus, ūkininkus, kunigus ir žolininkes, midaus virėjus ir abstinentus, apie žodžių rinkėjus. Redaguodama nuobodų ir, rodos, grafomanišką seniai mirusio giminaičio rankraštį, prisikasiau iki Retų knygų ir rankraščių skyriaus archyvo Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, iki KGB tardymo dokumentų. Bet už smulkmenišką archyvų paviešinimą man buvo svarbesni klausimai „kas atsitiko“ ir „kaip kam baigėsi“.
AGNĖ ŽAGRAKALYTĖ

Šita manęs dar laukia. Tikrai, storumas ir šrifto smulkumas gąsdina

O aš štai Levandų sodas laukiu "Orchidėjų namai" man patiko, mėgstu paslaptingas istorijas.

Sveikos, merginos... ech, pasiilgau skaitymo... labai pasiilgau. Ir ilgai dar jo nematysiu, išskyrus kūrinius, kuriuos reikia (reikės) skaityti litaratūros paskaitoms... net ir užvakar, nukeliavau į Mickevičiaus biblioteką ir pasiėmiau filosofijos atlasą ir romaną Tar baby literatūrai.

Tas filmas vaikystėj man baisiai patikdavo.


Ką tu čia taip studijuoji, jei ne paslaptis?

Mano paskutinė perskaityta- Graham Greene "Neišdildoma žymė"- romanas apie garsų architektą, kuris, pavargęs nuo savo gyvenimo, viską meta ir atvykęs į Afriką, apsigyvena raupsuotųjų kaimelyje. Deja, praeitis ir buvusi šlovė jį vis tiek čia pasiveja. Nors knygos tema rimta ir sudėtinga, nemažai visokių pasvarstymų, skaityti buvo visai lengva. Gal dėl to, kad gana paprastai parašyta. Bet ir gražiai, pasakojimas labai sklandus ir visai nenuobodus. Nemažai vietų ir šyptelėjau. Žodžiu, man labai patiko. Ir dar priminė, kokie pavojingi gali būti įkyrūs ir savo nuomone užtikrinti kvailiai.

Dabar skaitau Irvingo "Laisvę lokiams". Ėmiau nusiteikusi, kad nieko gero nesitikėsiu (visgi pirma jo knyga, o ir atsiliepimai ne patys geriausi), bet pirmas šimtas puslapių visai neblogi pasirodė.

Katilina, dviprasmiškai tavo žinut supratau - pirma Irvingo knyga, o aš pamaniau, kad pirma tavo skaitoma Irvingo knyga

Anglų filologiją

Ne, man čia jau devintas kartas su Irvingu.
(Paskaičiau ir pamačiau, kad dabar tai tikrai dviprasmiškai išėjo. )

O, tai tau turbūt daug gerų knygų teks perskaityti.