Re-emigrantai ir galvojantys grįžti į Lietuvą

Prieš kiek metų? Jei ne paslaptis?

Jeigu čia manęs klausiat tai dar metų nėra. 2014 birželį grįžom

Duok dieve, kad sėkmė jus lydėtų čia. Grįžta dažniausiai po kelių metų, o ne pusmečių. Bet nuoširdžiai linkiu, kad jūs būtumėte viena iš gan retų išimčių ir atrastumėte savo laimę čia.

Aš esu emigrantė jau daugiau negu 6 metus, 7us skaičiuoju Gyvenu NL, draugas vokietis. Tai, ką čia parašysiu, yra tik asmeninė nuomonė. Žodžiu, po kokių 4 metų gyvenimo NL mane užklupo nežmoniškas noras namo, o draugo tuo metu mano gyvenime nebuvo. NL šalis pakenčiama, bet ja niekad per daug nesižavėjau. Žodžiu, čia dirbdama pradėjau LT medžioti pasiūlymus. Mano specialybė techniška, esu prisiklausius visokių padrąsinimų, kaip gerai ITšnikams Lietuvoje, pagalvojau ir man taip bus. Ir ką, darbą iš tikrųjų susiradau lengvai, paieškos pradėtos ne LT truko mažiau nei mėnesį, dar po kelių savaičių jau dirbau LT. Iš pradžių buvo daug euforijos, draugai, šeima, faina viskas gi. Atlyginimas buvo tuo metu 4000 litų į rankas Western Union, čia 2012 metų pati pradžia, skųstis neišeina su tokiu Lietuvoj gyvenant. Bet pradėjo erzinti kiti dalykai. Gal dėl to, kad į NL atvažiavau iš karto po studijų, niekada Lietuvoj normaliai nedirbau visu etatu prieš tai, todėl darbo kultūros nežinojau. Kompanija tarptautinė, vadyba lietuviška, taip galiu apibūdinti. Už tuos 4000 litų ariau kaip arklys. Viršvalandžių nemokėjo man, nes ir taip gi daug uždirbau. Tarkim NL yra normalu atsisakyti dirbti viršvalandžius, jeigu tu negali, nors to išvis retai prašo, bet LT kai pasakydavau, kad kartą kitą negaliu pasilikti, tai manęs nesuprasdavo. Faktiškai kas dieną sėdėdavau nuo 8 ryto iki 8 vakaro. Šefai kartais paskambindavo ir 11 vakaro, jokių atsiprašau gal miegi, o tiesiog įsijunk tą ir tą, pažiūrėk tą ir tą, sutvarkyk tą ir tą per pusvalandį. Taigi uždarbis buvo pakankamai geras pagal lietuviškus vidurkius, bet atidirbti reikėjo ką tu, ką tu. Greitai išgaravo mano džiaugsmas, nes visai neturėjau laisvalaikio. Su draugais susitikt kaip kad NL gyvendama svajojau taip dažnai irgi nepavykdavo, nes jie arba dirbdavo panašiai kaip aš, arba aš jau neturėjau jėgų. Sportuoti darbo dienomis, ką labai mėgau NL, negalėjau, nes nebuvo jėgų irgi. Greitai mano buvusi darbovietė NL man paskambino, nes pasakė, kad ieško žmogaus aukštesnėse pareigose tokiam pačiam darbui kokį aš dirbau, ir lauktų manęs, jeigu norėčiau. Svarsčiau, sukau galvą, galiausiai nusprendžiau grįžti. Lietuvoj išgyvenau 6 mėnesius, čia nuo pradėjimo dirbti iki išėjimo iš darbo. Vis dėlto čia gyvenu prasmingesnį gyvenimą, esu vertinama darbe, nors ir man čia ne taip retai tenka pasėdėt ilgiau, bet nereikia nuleidus galvą pas šefą eit kalbėtis apie viršvalandžių apmokėjimą, nes tai aišku kaip 2x2, galiu nesutikt su šefu dėl kokio nors sprendimo ir apie tai galim normaliai padiskutuoti, kad LT būtų visiškai nesuprantama, tačiau turiu laiko draugams, laisvalaikiui, sportui, namams. Mano manymu, Lietuva turi nuostabią gamtą, jos žiauriai pasiilgstu, protingus, išsilavinusius, kūrybingus, auksarankius žmones kurie yra žiauriai nuvertinami ir tie kurie darbštūs būdami išvyksta svetur, labai greitai tą supranta, nes kokybiškas darbas čia labai branginamas, vietiniai patys tai nepersistengia... Aš išvykau antrą kartą, nes supratau, kad turbūt nepriprasiu prie tos idiotiškos tvarkos, kur tavo šefas visada teisus, kur tau krauna tiek darbų kiek pavelki ir jautiesi kaltas pasakydamas ne. Mano manymu, Lietuvoje galima ir labai gerai gyventi, na galima sakyti tikrai turėjau tą šansą, bet nenoriu draskytis dėl kiekvieno lito, būti pikta, neišsimiegojus, nusidepresavus, neturėti laiko sau. Bent jau taip gyvena mano draugai, kurie tikrai gerai gyvena LT. Turi namus, butas, naujas mašinas, paskolas, bet vaikai tėvų nemato, darželis ir auklė, tik savaitgaliai šeimai.
Aišku neatmetu galimybės kada grįžti į LT, bet dabar kai turiu vokietį sužadėtinį tai dar sunkiau yra. Galvojam kelti sparnus į US, darbo abu nebijom, bet norim būt už jį vertinami. Gal kada link pensijos atvyksim į kitokią Lietuvą, bet dabar ten gyvenimą, būtent gyvenimą, o ne atostogas, sunkiai įsivaizduoju. Atostogos žinoma Lietuvoje nuostabios
Kaip jau sakiau, tai tik mano nuomonė ir asmeninė patirtis. Šiaip kas žadat grįžti į LT, linkiu visokiausios sėkmės. Mano manymu geriausia ką galite veikti LT, tai savas verslas. Dirbsit ant savo galvos ir būsit mažiau priklausomi. Linkiu, kad jūsų patirtys būtų geresnės už mano ir liktumėt namie ilgam, kam to taip norisi

Dot com, aciu uz Jusu patirties pasidalijima Vat man asmeniskai labai truksta to objektyvumo kartais. Zinau zmoniu, kur meluoja sau ir aplinkiniams, kaip jam viskas puiku ten, o paskui ziuri, kad susikrauna lagamina ir jau isvaziuoja vel.

Lotyna*, prašom Nenoriu sakyti, kaip Lietuvoj yra blogai. Čia prioritetų klausimas. Aš pati supratau, kad Lietuvoje tikrai gali gyventi gerai, su darbais didelių problemų nėra, uždirbti galima, tik klausimas, ar tu nori dėl to aukoti savo laiką šeimai, draugams, hobiams, sveikatai. Nes bent jau itin gerai apmokamos darbo vietos praktiškai visada reiškia, kad bent jau iki 8 vakaro dirbsi kasdien, kartais ir ilgiau, ir aišku tos tavo valandos nebus apmokamos, nes c'mon žmogau, gi mes ir taip daug tau mokam, ko dar nori. Labai jauniems žmonėms tai gal be problemų, norisi kuo greičiau karjerą daryt, viską įsisavint, savaime suprantama. Bet jeigu nori tų didelių pinigų, taip dirbsi visada. Taigi čia kaip susidėliosi Jeigu tau svarbu būt savo gimtoj žemėj, šalia tėvų, draugų, vaikystės išmindžiotų takelių (tfu, beveik apsiašarojau) ir ten tuos kitus dalykus paaukoti, tai puiku. Man atrodo, kad daug žmonių grįžusių tikrai gyvena laimingą gyvenimą, labai už juos džiaugiuos. Deja aš jau turbūt pripratus prie kitokio, ypač darbe, nes aš dirbu daug, man svarbi mano profesija, noriu pripažinimo ir Lietuvoj tai sunkiai įsivaizdavau. Būčiau su verslininkės gyslele, tikrai ten gyvenčiau dabar Bet deja aš jos neturiu, turiu idėjų, bet reiktų nemažos komandos kurios Lietuvoj nerasčiau, visi mano profesiniai kontaktai už Lietuvos ribų. Be to nori užsiimt tuo ką moku geriausiai, o ne planų, projektų rašymu, investicijų pritraukimais ir t.t. Blyn, vėl kiek prirašiau, bet norėjau pasakyti kad suprantu tuos besidžiaugiančius grįžusius, norėčiau būt jų vietoj, bet man neišeina

Visaip Lietuvoje yra. Mūsų grįžimui tuoj 3 metai bus, kaip greit jie prabėgo .
Sakyčiau, pereinamos kelios "stadijos" - euforija grįžus, kažkuriuo metu atsiranda erzelis lengvas, paskui jau - arba įsigyvenama, arba išvažiuojama.

Dot Com vos neapsiverkiau paskaicius apie tuos vaikystes pramintus takelius....BET labai gerai atsimenu kad vaikystej buvo kad neturejom uz ka apsirenkt,batai suplyse...o uz skanesny kasny reikedavo pakovot...tai ir nublanksta ta nostalgija..
mes isvyke beveik trys metai,vaikai jau apsiprate,o mes gyvenam atostogu laukimu.Prisimen kai buvome emigrantai tik pirmus metus,as taip pasiilgdavau LT,kad net skauda,atrodo dar biski pakentesim ir galesiu ykvept oro to brangaus tevynes oro,cia atrode net giliau ykvept neina,oras kitoks,ne toks savas nemielas,o pagalvojus apie savo kaima apie ta zeme...net galva svaigdavo,atrode ka pirmiausiai padarysiu gryzus tai atsigulsiu ant pievutes ir gulesiu,gulesiu kiek reikes tol kol organizmas pajaus kad jau cia savo jau gerai...ir buvo jausmas nuostabus,ir tikrai net kvepuot buvo lengviau.
Cia turim labai daug,vaikams visko uztenka,galim ir tevams padet,ir tai yra svarbiausia man dabar,galim gryst ir but laimingi,bet meile tevynei nepamaitins ir nepaus musu,tai cia mano toki pastebejimai gal butu,o kai bus galimybe gryst nenoresim jau vaiku islupt is ju aplinkos,tai ir gaunasi toks ratas,su vyru sakem grysim kai vaikai jau bus uzauge

Taip, tikrai daugumai nera blogai. Ypac jei ta dauguma niekada nepabande gyvenimo svetur arba tas gyvenimas svetur jiems buvo labai nekoks.
Arba tikrai, ziurint kokie prioritetai.


Psichologai sako, kad tas pat galioja ir isvykusiems is LT i kita sali. Is pradziu euforija, paskui erzelis ir arba tu adaptuojies arba grizti namo.



Kaip pazistama man tai, ka paraset. Iki skausmo zinomas jausmas.

As galvoju, gal vyrams lengviau tos Tevynes ilgesi uzgniauzt, juk jie nera tokie emocionalus ir nostalgiski kaip moterys? Bent maniskis tai nieko is ten nepasiilgsta. Sunui irgi svetima jau viskas LT. O man kiekviena vietele atrodo tokia brangi, kai esu toli

Arba persikeli kitur

Cia as is savo varpines, Airijoje pragyvenau 12 metu, likti niekada nenorejau. Paskutinius pora metu ten, su MB mastem kur kelt sparnus ir grizimas i Lietuva buvo labai rimtai svarstomas. Visgi jau beveik 2 metai, kaip esame Maltoje ir siuo metu esame busto isigijimo procese, nes norime buten cia likti

Sekmes visoms svarstancioms ir kad priimtas sprendimas butu teisingas Jums ir Jusu seimai

Irgi variantas Bet cia labiau tinkamas toms seimoms, kurios neturi vaiku arba jie nera mokyklinio amziaus. Kitu atveju nelabai tinka, visgi per daug streso vaikui (labiau paaugliui), but isplestam is jo aplinkos i nauja kultura, su nauja kalba ir t.t.


Panterra9, atsimenu Jus is vienos temos, kurioje bendravome. Prisimenu, kai ruosetes persikelimui i Malta. Dziaugiuosi, kad sekmingai isikurete ir esate ten laimingi

Sutinku, be vaikuciu ar ikimokyklinio amziaus lengviau Bet is Lt irgi visokio amziaus 'israuna', tik ekperimentuoti tikrai nebutu labai atsakinga

Aciu, Lotyna, ir as pamenu Mes irgi dziaugiames, kad rizika pasiteisino