Re-emigrantai ir galvojantys grįžti į Lietuvą

Ka dirbate tos, kurios gryzot i LT?

Sveikos mes grįžom gruodžio mėn.sūnus baigė pirmą klasę,gan greit visus prisivijo,aš pradėjau dirbti iškart,o vyras truputį vėliau. galiu pasakyti,kad smagu grįžti,daugiau tikrai nenoriu niekur važiuoti(tikiuosi to ir nereiks) aišku,sunku vėl priprasti prie visko,mokomės gyventi iš naujo,rodos lyg būtume kitoj šaly vėl viską nuo pradžių pradėję

Aš esu emigrantė jau daugiau negu 6 metus, 7us skaičiuoju Gyvenu NL, draugas vokietis. Tai, ką čia parašysiu, yra tik asmeninė nuomonė. Žodžiu, po kokių 4 metų gyvenimo NL mane užklupo nežmoniškas noras namo, o draugo tuo metu mano gyvenime nebuvo. NL šalis pakenčiama, bet ja niekad per daug nesižavėjau. Žodžiu, čia dirbdama pradėjau LT medžioti pasiūlymus. Mano specialybė techniška, esu prisiklausius visokių padrąsinimų, kaip gerai ITšnikams Lietuvoje, pagalvojau ir man taip bus. Ir ką, darbą iš tikrųjų susiradau lengvai, paieškos pradėtos ne LT truko mažiau nei mėnesį, dar po kelių savaičių jau dirbau LT. Iš pradžių buvo daug euforijos, draugai, šeima, faina viskas gi. Atlyginimas buvo tuo metu 4000 litų į rankas Western Union, čia 2012 metų pati pradžia, skųstis neišeina su tokiu Lietuvoj gyvenant. Bet pradėjo erzinti kiti dalykai. Gal dėl to, kad į NL atvažiavau iš karto po studijų, niekada Lietuvoj normaliai nedirbau visu etatu prieš tai, todėl darbo kultūros nežinojau. Kompanija tarptautinė, vadyba lietuviška, taip galiu apibūdinti. Už tuos 4000 litų ariau kaip arklys. Viršvalandžių nemokėjo man, nes ir taip gi daug uždirbau. Tarkim NL yra normalu atsisakyti dirbti viršvalandžius, jeigu tu negali, nors to išvis retai prašo, bet LT kai pasakydavau, kad kartą kitą negaliu pasilikti, tai manęs nesuprasdavo. Faktiškai kas dieną sėdėdavau nuo 8 ryto iki 8 vakaro. Šefai kartais paskambindavo ir 11 vakaro, jokių atsiprašau gal miegi, o tiesiog įsijunk tą ir tą, pažiūrėk tą ir tą, sutvarkyk tą ir tą per pusvalandį. Taigi uždarbis buvo pakankamai geras pagal lietuviškus vidurkius, bet atidirbti reikėjo ką tu, ką tu. Greitai išgaravo mano džiaugsmas, nes visai neturėjau laisvalaikio. Su draugais susitikt kaip kad NL gyvendama svajojau taip dažnai irgi nepavykdavo, nes jie arba dirbdavo panašiai kaip aš, arba aš jau neturėjau jėgų. Sportuoti darbo dienomis, ką labai mėgau NL, negalėjau, nes nebuvo jėgų irgi. Greitai mano buvusi darbovietė NL man paskambino, nes pasakė, kad ieško žmogaus aukštesnėse pareigose tokiam pačiam darbui kokį aš dirbau, ir lauktų manęs, jeigu norėčiau. Svarsčiau, sukau galvą, galiausiai nusprendžiau grįžti. Lietuvoj išgyvenau 6 mėnesius, čia nuo pradėjimo dirbti iki išėjimo iš darbo. Vis dėlto čia gyvenu prasmingesnį gyvenimą, esu vertinama darbe, nors ir man čia ne taip retai tenka pasėdėt ilgiau, bet nereikia nuleidus galvą pas šefą eit kalbėtis apie viršvalandžių apmokėjimą, nes tai aišku kaip 2x2, galiu nesutikt su šefu dėl kokio nors sprendimo ir apie tai galim normaliai padiskutuoti, kad LT būtų visiškai nesuprantama, tačiau turiu laiko draugams, laisvalaikiui, sportui, namams. Mano manymu, Lietuva turi nuostabią gamtą, jos žiauriai pasiilgstu, protingus, išsilavinusius, kūrybingus, auksarankius žmones kurie yra žiauriai nuvertinami ir tie kurie darbštūs būdami išvyksta svetur, labai greitai tą supranta, nes kokybiškas darbas čia labai branginamas, vietiniai patys tai nepersistengia... Aš išvykau antrą kartą, nes supratau, kad turbūt nepriprasiu prie tos idiotiškos tvarkos, kur tavo šefas visada teisus, kur tau krauna tiek darbų kiek pavelki ir jautiesi kaltas pasakydamas ne. Mano manymu, Lietuvoje galima ir labai gerai gyventi, na galima sakyti tikrai turėjau tą šansą, bet nenoriu draskytis dėl kiekvieno lito, būti pikta, neišsimiegojus, nusidepresavus, neturėti laiko sau. Bent jau taip gyvena mano draugai, kurie tikrai gerai gyvena LT. Turi namus, butas, naujas mašinas, paskolas, bet vaikai tėvų nemato, darželis ir auklė, tik savaitgaliai šeimai.
Aišku neatmetu galimybės kada grįžti į LT, bet dabar kai turiu vokietį sužadėtinį tai dar sunkiau yra. Galvojam kelti sparnus į US, darbo abu nebijom, bet norim būt už jį vertinami. Gal kada link pensijos atvyksim į kitokią Lietuvą, bet dabar ten gyvenimą, būtent gyvenimą, o ne atostogas, sunkiai įsivaizduoju. Atostogos žinoma Lietuvoje nuostabios 
Kaip jau sakiau, tai tik mano nuomonė ir asmeninė patirtis. Šiaip kas žadat grįžti į LT, linkiu visokiausios sėkmės. Mano manymu geriausia ką galite veikti LT, tai savas verslas. Dirbsit ant savo galvos ir būsit mažiau priklausomi. Linkiu, kad jūsų patirtys būtų geresnės už mano ir liktumėt namie ilgam, kam to taip norisi 

Mes pries metus grizom gyventi i Lietuva is uzsienio. Vaikai snekejo laisvai angliskai, bet dabar jau smarkiai primirso kalba. <...>Gal kas susiduret su sia problema? Ka daro visi griztantys imigrantai?

Galvojam ir mes jau apie gryzima.... Kai kalbo buvo svajoniu lygmeni, dziaugiausi nerealiai, kad tikrai grysim.
Bet dabar... kai jau kalbos rimtos, pasikeitimai realus bus, pradedu bijoti... O ko - pati nesuprantu... Gal kad viskas bus kitaip, kad.... ar jums nebuvo baimiu keistu...   

Aš asmeniškai irgi turiu tą baimę, kadangi jau ne kartą norėjau grįžti, tačiau vis apsigalvoju, bet šiandien tiksliai žinau, kad grįšiu, tik nežinau kaip greitai, nežinau tik todėl, kad turiu keletą neužbaigtų reikalų. O baimė manau atsiranda iš nežinios, nežinai kas laukia Lietuvoje, kaip seksis sugrįžus ir pan, bet aš surizikuosiu, nes jaučiu, kad taip reikia