čia toliau šiaip, mano pastebėjimai.
Humanitarinių mokslų pedagogėms - neskaityti.
Tampau ir aš savo vaiką per visokius būrelius, ekskursijas po Lietuvą, laboratorijas, GVA. Gaištu savo laiką, taškau pinigus. Taip, patinka vaikui. Ir man patinka
Dar seneliams patinka, mokytojams, draugai va žino :-) . Bet išjunkim emocijas, įjunkim racionalumą.
Man, žinot, juokas ima, kai ateini į kokią nors LABORATORIJĄ, o ten už kokius 10 eurų pradinukui parodo, kad į plastiko butelį įpylus sodos ir užpylus actu, šis mišinio išskirtos dujos pripučia guminę medicininę pirštinę, ant viršaus užmautą. Arba rodo vandens paviršiaus įtempimą - lašina dažų, lašina Fairy..
WOW efektas. Kitaip nepasakysi. Kaip visi džiūgauja.
Na priaugs tie pradinukai iki 7 klasės fizikos, chemijos pamokų, viską pamatys, sužinos ir be wow, ir be mokamų laboratorijų. Mokytojas papasakos, parodys kaip elementarų dalyką.
Tokie "išpešioti" iš sisteminio mokslo konteksto bandymukai, skambiai vadinami eksperimentais, labai gerai parsiduoda per gimtadienius. Va šitą tai suprantu - per gimšę reik wow.
Gaila man vaikų. Wow nebus kasdien, ypač mokykloje. Reikia dirbti, skaityti, lavinti ranką, sakinio struktūrą, rašinio rišlumą. O jie, vargšiukai, laukia wow. Gyvenime iš viso retokai būna wow. Bet juos įpratina prie wow, ir iš čia atsiranda tokie pasakymai kaip "mano vaikas mokykloje neturi ką veikti". Teisingai. Neturi ką veikti, jam nuobodu. Nes atrakcionai išvažiavo, o mokytoja - ne atrakcionų parkas. Ar visgi - parkas?
Tai tokios mano mintys.