Depresija.

cia daug pasisakymu,kur ivardinate jog tai depresija,bet nekalbejimas su kitais tai tikrai ,nera depresija,labai artimas zmogus turi sia liga daug metu ,nenorintis bendraut,atsiribojantis nuo aplinkos,cia g b kokia pvz meile be atsako ir nenoras su kitais ta nesekme gyvenimo dalintis tai gydo laikas zmogus pats savy isgyvens,o lindimas i dusia tik skaudina,depresija tai liga kada daug pozymiu ivairiu pvz nuolat ir be priezasties verkia ar pvz baime ir nerimo atsiradimas.jei artimas zmogus tik iki kaimyno nuejo,negalejimas uzmigt ir t t ,o paauglystej nenoras kalbet tai tiesiog ir maistavimas g b pries pasauli ,o tempimas pas gydytoja vos keletui dienu prabegus tai tik padidins praraja,kur atsivere,beje kuo prastesnis rysys su motina vaikystej tuo sunkiau iveikt pauglystej tas bedas,nes jei mazai bendravot,darbas,namu ruosa ir keli zodziai kaip sekas sausas atsakymas gerai ivykus kokiam nemaloniam ivykiui,o kad tam zmogui nutiko kazkas ne kasdienisko akivaizdu,jis neatsivers iskart,o jei tarpusavio santykiai buvo visai nekokie galit ir visai nesuzinot,kas nutiko,bet kad tai ne depresija uztikrinu,zmonem tokie liuni epizodai gyvenime nutinka ir,net jei liudim,nenorim kalbet,norim but vieni tai ne depresija,aisku reikia sprest sia beda bandyt parodyt kad jum ne tas pats kad jis isgyvena,parodyt ,kad jum rupi ir kad ne tik del to kad bijot kad ko nepasidarytu sau o del to kad mylit ,galit pati nueit pas psihologa jum patars kaip priet prie artimo zmogaus sekmes

Realiai nei jus nei kas kitas to zmogaus neisgelbes kol jis pats nenores gelbetis. Sunku atrasti metoda, kaip padet, bet kartu ir nelist per daug ikyriai, kas gali tureti priesingu rezultatu.
Cia buvo geras patarimas, jums pakalbeti su psichologu, kaip nejausti kaltes jausmo ir suprasti, kiek ir kaip galit padeti, nes jusu galimybes irgi ribotos. Kartais padeti galima tik tyliu buvimu salia, su atsargiais paskatinimais, bet be jokiu priekaistu, gasdinimu ar prievartiniu raginimu.

ten ir yra daug įvairių požymių - kalba eina apie žmogaus pasikeitimą ir grimzdimą į duobę.
pvz., aš tada nei negalvojau kad man kažkokia depresija ten buvo devynis metus. gyd. po daug laiko įvertino, kad buvo, nors tada niekur nesikreipiau. aišku, koks darbar skirtumas kas ten buvo.
bet esmė tame, kad, kaip man aiškino, geriau kreiptis pas gyd. be reikalo, nei pavėluotai, kaip aš, kai jau nebeeaišku kaip ištraukt.
Papildyta:
PINOT, UŽSIMERK
kur aš rasiu db tokį avatarą.

kaip man neramuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuuu

Juodasis katinas kazkieno nueme mano skambaliuka

Turbūt visiems apylinkės katinams lemta kurį laiką pabūti su tavo skambaliukais.
O tu įsigyk savo asmeninį katiną ir nereikės kankintis.

Ruosiuos isigyt, bet jeigu ji pagrobs arba jis iseis

man tai įdomu. Ar ten pas jus katinus grobia? Pas mus katinu galima nemokamai pasiimti bet kokioje prieglaudoje ir siaip valkataujančių netrūksta. O kad grobtų, tai negirdėta. Bet jeigu jau įsigyji žmogus katiną, tai reikia numatyti, kur ir kaip laikysi ir visas saugumo priemones. O laikyti katiną ir savaime tikėtis, kad jam atėjus laikui nešaus į galvą kažkur išeiti, tai naivu.

Taip kad patykotu su maisu ir grobtu, nebuna. Bet jei ateina draugiskas katinelis, zmones sugalvoja pasilikti ji sau.
O prieglaudose nera nemokama, plius reikia atitikt kruva visokiu reikalavimu, pvz. kad butu nuosavas namas su sodu ne prie gatves.

Oho, kokie reikalavimai. Pas mus turbūt tokių nekelia nei globojamiems vaikams.

Jeigu namas nuomojamas, butina pateikti rasytini landlordo arba savivaldybes sutikima.
O pas mus net ne namas, o butas. Pamirst prieglaudinius gyvulius

Dėkoju už pasvarstymus, aš jokiu būdu nesiimtu diagnozuoti šios ligos, bet čia parašiau būtent dėl požymių panašumu. Tam mūsų nelaimingam žmogeliui tik 20 metukų. Visa vaikystę/paauglystę buvo lepinama ir po mamos sparneliu. Psichologė minėjo, kad tai ir bus meškos paslauga didžiausia, nes ji neišmoko kovoti už save, todėl jau susid9rusi su realiais sunkumais, vietoj to, kad jėgas mobilizuotų iš vis nuo visų užsidarė. Buvo ir minėta nelaiminga meilė, bet jau beveik metai nuo jos praėjo. Pradžioj kalbėdavo apie tai, verkšlendavo, gailėdavo savęs, bet nors stengdavosi, o dabar visiška apatija, niekas nedomina, niekas nedžiugina, situacijos nekomentuoja.
Spaudimas pagrinde iš tevų, teisingiau tėvo, kas čia per atostogos, nei dirba nei mokosi, nei kažką ketina daryt, bet kokios čia atostogos, kad ji ištisiniame diskomforte. Stebiuosi, kad psichologė taip atsainiai pažiūrėjo į viską, pati ten buvau, bet stengiausi nesikišti, nes vistik sesei konsultacija, o ne man. Ėjau todėl, kad viena ji nesutiko eiti. Dar vakare gryžus lyg energingesnė buvo, tik pavargus, o kita ryta ir vėl duobėj, akių nepakelia, guli. Taip be veiklos, ne intereso, be jėgų ji jau beveik pusmetis, bet pradžios kai šnekėdavo dar, tai yra minėjusi, kad nuo paauglystės visada panašiai jaučiasi, kad nieko gero iš gyvenimo nebesitiki. Dabar jau jokių šansų kad iš vis su mumis apie savo būsenas šnekėtų.
Dabar rugsėjo viduriui vėl užrašyta pas psichologę. Tikiuosi eis. Bet vėl - tokio paviršutinio pokalbio, kaip kad "daryk mažesnius žingsnelius ir mėgint atrasti kas tau idomu" akivaizdžiai neužtenka. Ar man derėtų vėl kartu su ja eiti? na negaliu būti abejinga.. juk jai gyvenimas slenka pro šoną. Jau nekalbant apie tai kad tėvai iš paskos tuoj išprotės nebežinodami ko griebtis.

taip ir galvojau, kad bus

nusipirk, buna gi parduoda, kad tik parduot, po 15-20 svaru.
kol maziukas, niekur neis, pripras, ir pareidines paskui, su skambaliukais ant kaklo- galesi bizni varyt- skambaliukus prakalinet