Algyte, o kokio amžiaus tas šeimos narys?
klausiu, nes pačiai buvo toks periodas paauglystės pabaigoje, laimei, mokslų mesti nė nemaniau.
gal dar kartą gražiai pakalbėt dėl to psichologo.

neįsivaizduoju kaip kitaip...
aš žiūrėdavau į vieną tašką ir nekalbėdavau su mama net pakalbinta.

tiesa, tai buvo dėl to, kad pas mus gyveno abiejų mano sesių vaikai ikimokyklinio amžiaus (iš viso trys vaikai). ir nors man nei dėmesio, nei meilės netrūko, negalėdavau pakęsti tų vaikų triukšmo. todėl iki šiol nekenčiu vaikų. nors ta tokia depresija, ar kas ten man buvo, buvo visai dėl kitos priežasties, bet tai damušė.
blogiausia, kad tas polinkis neišnyko. kai pradėjau gyventi savarankiškai, daug kas susitvarkė. pasijaučiau laisvesnė, niekieno netrikdoma, nepriklausoma. kurį laiką buvo viskas gerai (sąlyginai, nes ir tada būdavo dvisavaitinių stipraus nerimo periodų, atsiribojimo nuo žmonių, apetito dingimo ir pan.). kol neįvyko gyvenimo negandų, kurios parklupdė ilgam. didžiosios dalies žmonių tai nepalenktų. tuo labiau ilgiems metams depresijos ir nerimo.
į vieną tašką ir dabar pastoviai žiūriu. ir jaučiuosi nešvari. ir nieko neverta. geriu antidepresantus, gydžiausi dienos stacionare. kitiems padeda, yra visokių būdų. man nepadeda.
visu tuo norėjau pasakyti, kad užjaučiu. tik vieno aiškaus ir garantuoto patarimo būti negali.

galbūt savaime baigsis slegianti situacija ir žmogus grįš į savas vėžes.