QUOTE(saulele72 @ 2013 07 24, 14:28)
nu bet yra vyrų, tiksliau sakant porų, kurios susimeta ne tik dėl grožio ir lovos, o bendrų pomėgių, panašaus išsilavinimo, panašių protinių gebėjimų, požiūrio į šeimą.
va aš, pragyvenus 17 metų galiu pasakyt priešingai nei tavoji draugė - nereik apsileist protiškai, netapt babce tauškiančia tik apie bigudukus ir bliūdukus, arba plastmasine barbe, bėdavojančia kad negavo pirkt rožionio adidas sportinio kostiumo. grožis ir stangrumas atsiduria eilės gale.
aišku, nesakau kad reik išdribt kaip medūzai, priaugt 50 kg ir vaikščiot du mėnesius neplautais plaukais. bet šitai protingam vyrui turėtų būt ne esmė.
viskas labai teisingai pasakyta.
O aš, pragyvenusi santuokoj šimtą metų, pasakysiu, kad norint ilgai ir turbūt laimingai
gyventi santuokoje, reikia truputį vyro "nemylėt". Ir duot kvėpuot. Nesusitapatint su juo, jo norais. Nekontroliuot kiaurą parą. Nelaikyti jo savo drauge, kuriai gali pasakot apie savo mėnesines ar pan. Žodžiu, niekada nekenkia truputis atstumo, distancijos. Man tai išėjo natūraliai, nes aš visada buvau tokia "pati sau". Vyras yra tik vyras, esu tikra, kad jei tai ne "tavo žmogus", tai nėra ko laikyt įsikibus, nes nesulaikysi nei cepelinais, nei treniruotu kūnu. O stengtis kiaurą parą įtikt -tai jau tikrai kalėjimas, kaip sakė Avytė.
Kai mano motina svečiuodamasi pamatydavo, kad aš nebėgu su bliūdais, vos tik MB įžengia pro duris, sakydavo, ilgai tu jo taip neišlaikysi.
Lyg mes turim paskirti gyvenimą tam "laikymui".
Kita klausia, ar tu nebijai, jei tau bus neištikimas. Jeigu reikėtų bijot, iškart su tokiu negyvenčiau. Čia irgi kalėjimas.
Pagarba ir vertinimas taip pat turi būti, bet jei yra už ką. Ir taip toliau, ir panašiai.
Papildyta:
QUOTE(Madam Pelargonija @ 2013 07 24, 15:56)
Tulas ukininkas, pav., gal pasiustu tiek barbe su riuzavais treningais, tiek namu vistela su bliudukais, o intelektuale su filosofijom tai isvis toli toli.
Sitam reiktu bobos "prie ukio": sveikos, drutos, linksmos ir neknisancios proto.
Čia tai net įsivaizduoju.
Galvojant apie ūkininkus ir jų moteriškes. Man kažkaip atrodo, kad ten sveikesnis psichologinis klimatas, nes viskas apibrėžta. Pati niekada nebūčiau tapus ūkininko žmona, bet kažkokią simpatiją ar pavydą jaučiu tokiam gyvenimui. Aišku, kalbant apie tikrus ūkininkus.
